Paprastutis pamąstymas apie tai, kas buvo ir yra

St Sebastianas
Aš skaitau ir naujus. Kartais. :) Retai. :/ Turiu pripažinti, kad pasiilgstu tikrosios Jovariškosios kūrybos. Naivumo sujungto su klaidomis. Nepaisant visų nesąmonių, manau, kad būtent jis turėjo tikrai UNIKALŲ stilių, kurį, nors ir gėda pripažinti, sužlugdžiau aš. Kūrinių, kurie tikrai patrauktų mano dėmesį nėra daug. Tiksliau pasakius nelabai ir terandu. O komentarus man pastebėti labai lengva - el.paštu gaunu žinutes, kad kažkas pakomentavo vieną ar kitą mano kūrinį. :) Turiu pripažinti, kad kartais, kai būna tikrai bloga nuotaika, paskaitau tai ką parašęs ir pasijuokiu. Bet juokiuosi ne iš savo kūrybos, o iš to, kas pašiepiama. Daug ką užmirštu, bet skaitydamas savo genial... tfu, parodijinius kūrinius prisimenu kas tuomet vyko rašykuose.
Dabar, kai senatvė beldžiasi į duris, kartais kyla mintis rašyti. Deja ji kyla tuomet, kai nėra galimybių rašyti. Minčių, idėjų ir pradėtų kūrinių yra. Trūksta tik laiko, kad viską pribaigti. Ir... O gal reikėtų sakyti labiausia man trūksta to jaunatviško naivumo ir entuziazmo, tikėjimo, kad tai, ką parašysiu, gali kažką pakeisti.
Čia šiaip pafilosofavimai, kai smegenai perkrauti algoritmais ir kompiuteriniais tinklais. Kiek kartų aš esu kartojęs, kad niekada, niekada, niekda nesiruošiu egzaminams likus paskutiniai nakčiai. :D