Pakanka tik būti

Užmerkusi akis, gulėdama ant meditacinio minkšto kilimėlio, mokausi metodiškai priimti save ir pamilti tokią, kokia esu šiandien: su daugybe netobulumų, trūkumų, sielos skauduliukų. Nesiseka. Staiga lyg išganymas atbėga ristele į mano sąmonę puiki mintis: besąlygiška meilė sau pajuntama atleidus visų pirma sau".
"Pajuskite besąlygišką meilę sau, bandydami prisiminti tą žmogų savo gyvenime, kuris jus priėmė be išlygų, be priekaištų tokį, koks jūs buvote. Prisiminkite kaip jis ar ji jus mylėjo besąlygiška meile, nereikalaujant iš jūsų tobulumo. Jaučiate? Varpelių skimbčiojimai tilindžiuoja, plukdydami aksominę ramybę į mane. Dabar šią meilę įsileiskite į savo širdį..."- girdžiu per girgždesį ir traškėjimą kasetėje it šilkas švelnų moterišką balsą meditacijos mokytojos. Žaibiškai kuičiuosi savo prisiminimų katakombose. Mama?  Iš tolo, iš tolo pareina mamos priekaištai. Ne, ne ji. Kas dar galėjo mane mylėti besąlygiškai? Kantriai ieškau toliau. Vyras? Tarsi visai čia pat išgirstu jo iškoštą per dantis: "galėjai geriau...!" Mano vaikai? Irgi ne. Mano geriausi draugai? Ne. Geraširdė mano močiutė (amžiną atilsį)? Kai išdykaudavau, ji bausdavo mane iš meilės, neva darydama iš manęs gerą mergaitę.
Niekas. Absuoliučiai niekas nemylėjo besąlygiškai. Tai kaip man sekti tąja kvaila metodika? Ir kai jau buvau bepraradusi viltį, apsireiškė magiškoji šviesa (nors buvau akylai užmerkusi akis), pajutau beribę meilę man be išlygų. Skauduliukai lyg sniegas iš- tirpo iš mano pasąmonės negrįžtamai ir upeliu nučiurleno į nebūtį. "Tik žmogus nusprendė, jog tik plonutė nosiukė gražu. Tik žmogus įtikino tave, kad švelnybės-senamadiška ir kvaila. Tik žmogus nusprendė, jog neapsigynęs mokslinio darbo esi nieko verta vidutinybė. Tik žmogus tave įtikino, jog raukšlės negražu, o senatvė- bjaurastis. Esi tobulas nuo gimimo iki mirties kiekvienoje gyvenimo atkarpoje, ir nereikia tau niekam nieko įrodinėti. Užtenka MAN patikti. Užtenka tik būti."