Žiema, kaimo kiemas, kaladė ir pagaląstas kirvis, garas iš burnos, vištos neramiai kudakuojančios, viena jų spurda laikoma mano rankose, taip smarkiai stengias ištrūkt, kad sunku išlaikyti, nors laikiau save visai apystipriu vyru, bet vištos valia ir galia rodo savo. Aišku, toliau vėl kirvis, vienas mostas, blykstė, šiltas kraujas iš nukirsto vištiško kaklo. Vos tik paleidžiu – ji ima plakti sparnais, visai palei žemę, veržias į priekį jau be galvos, be jokių orientyrų. Manyje irgi kažkas ima plakti tarp šonkaulių, iš išgąsčio ir pagarbos, iš baltoj kiemo arenoj tvyrančio jaudulio. Stebiu, kaip ji pusiau skrisdama, pusiau atsispirinėdama žemės traukai, savo kreivomis vištiškomis kojomis bėga kažkur...
Galbūt ir vištos regi savo vištišką šviesą vištiškam tunelio gale?! Kraujas piešia ant sniego punktyriškas laštakių kreives, kurios, rodos, neveda niekur, visai kitaip nei K. Bradūno eilėraštyje, kuriame laštakis veda į miško gilumą, į rezistencinį būrį. Čia jis tiesiog žymi tą aklą begalvės vištos veržimąsi į gyvenimą, taip tarsi nieko nebūtų nutikę, tik žvilga raudoni išcentriniai ratai kaimo kieme. Raudonu ant balto rašomas paaukoto paukščio eilėraštis, kurio jau nesugebėsiu ištrinti iš atminties. Tie atkaklūs sparnų mostai, kuriems imu jausti pagarbą, tas vitališkumas, prieš kurį kirvio ašmenys, rodos, netenka prasmės, taip įsirėžia, tampa savita filosofija, pavyzdžiu, koks gali būti stiprus noras ištrūkt į gyvenimą dėl jo paties. AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT. AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT. – choru gieda kitos kaimo vištos ir gaidžiai, jų choras, nors ne visai darnus, tačiau tampa kažkuo vieningas, galbūt jame nėra vieno balso, tačiau yra viena prasmė, idėja, būsimųjų aukų skirtų mūsų šventinio stalo patiekalams bendrystė. Mūsų paskutinės vakarienės aukos bendrystė.
Užsimerkęs giliai gali justi, kaip sniege paplūdusi kraujais strykso skiauterėta Jono Krikštytojo galva. Kaip nuo jos atskirtas nuogas, pastiręs kūnas bėginėja pirmyn ir atgal lyg bandydamas šiek tiek apšilti, lyg norėdamas lėkti į savo gyvenimą ir liudyti gyvą jo džiaugsmą. Lėtai atsimerki. Apsidairai – aplinkui ne sniegas, tai gladiolių žiedais nubarstyta arena. O pavieniai žiūrovai – didesni kiemo vaikai, kelios moterėlės, aš (budelis neuždengtu veidu) ir kitas (budelis, kurio veido nebepamenu) – pamažu ima skirstytis.
Vištos kūnas kelis metrus nuo mano kojų jau stypso išspinduliavęs visą savo vitalinę energiją. Tačiau jis guli taip, kaip guli laimėtojo kūnas. Iki pat paskutinės akimirkos buvęs gyvenime ir paniekinamai pergalėjęs savo mirtį. O į sniegą, į žemę vis gilyn ir gilyn ima gertis rašmenys, raudonu ant balto, paaukotos raibosios krauju...