iš nerimo virpesių iš nujautimų nuotaikų kurias valdome ar paleidžiame iš daugybės aš iš aritmijos ritmo iš ritmų į vakar į ryt leitmotyvas būti mylėti tikėti empatija kitoms plunksnoms odai
visa materialybė yra smulkmė daiktai trupiniai ir plunksnos spintose rūbai dangoraižiai sijonuose lyjant spengiant saulei pjūklais per kelius niekur nenueiti čia pat griūtis ir bedugnė vis šalia ir nieko nekeičiantys atradimai praradimai gali nutolti kai sustabdai akimirką ir paleidi mėlyną katiną apsižvalgyti kiek nuėjai ir kur mažytė oazė susitikt su savim ir savo dalimis išsklidusiomis po neaprėpiamybes ir jei pasimato kur nors tai kas tau atrodo taip sava ir lyg kažkada išplėšta nulupta nuo odos metiesi link artyn ir prisitraukt bandai kaip savastį ir ta sekundės dalis būna pati brangiausia brangesnė už gyvenimą nes kas jis toks kai tik dalelė jo švytruoja kaip nesuvokiamybė ar jutimas bet ir niekingutis jaukas kuris čia pat gali virsti metalu ar metanu ir tampi niekuo nors jauti ir žinai kad buvo tikra nors ir mikroninė dalelė tikrumo beje tas žodis žinai netikras jo gal išvis neturėtų būti žodynuose i know ja znaju na kas ką gali žinoti nors banali sena tiesa ji egzist ir jau pasimečiau nes nusisukau nuo komp ir stebėjau kelias sekundes kur kačiukai nes jų yra masė nieks nesuvokia kaip galima būt su septyniais katinais ir aš nesuvokiu kad jie čia tikri ir tai visiškas gėris ir jau rašant pasikeitė mano nuotaika ir atrodo grįžtu į socialumą ir koks skirtumas nuo ko pradėjau koks skirtumas jei
tik tik tik si laikas ir aš kaž ko dėl skubu nes nežinau kas rytoj nežinau ar bus ry to jus ar aš ir todėl atrodo kad turiu užrašyti akimirkas ateinančias per save į save arba iš
tekstai dūšia palieta stalviršiu saulė sugeria mėnuo smakru žemėn byra irr žodžiai ieško manęs ir aš jų ir vis prasilenkiam ir kartais susidūriam kokiam lauke