Nepaisant nieko

Visgi, kai pabaigsiu rašyti metaforų žodyną,
kurį suprantam tik mes du,
galėsime viešai kalbėti tai, ko niekas nesupras.
Sakysiu Tau "Atnešk ledų",
o Tu jau ruoši įkapes rytojui,
kada pašauksi velnišku vardu -
atbėgsiu tekina, kaip nuotaka baltoji.

Nors žodžiai vis tie patys,
Užgimsta naujos prasmės ,
Bemiegės mūsų naktys,
Kai žodžių plūsta versmės.
Kalbėk, klausausi, nepertrauksiu.

Bet stengies nesuklyst, bijai ne tą metaforą parinkti,
Ir širdyje per daug grūdų pasėt.
Prabilk žmogaus balsu,
Pažvelki akimis į kūną,
Nebijok prarast budrumą,
Gal vieną dieną atsimink, kad be kitų gražių daiktų
gyvenime ir meilės būna