Metahedonistinis

-Gelbėkit mane, gelbėkit, - šnabžda egzistencializmo žmogus. Iš abiejų pusių jam bedugnės, po kojomis praraja. Štai jis svyruoja ant beždžionių tilto, mostaguoja rankomis supamas vėjo. Jis virpčioja laikydamas trapią pusiausvyrą, keliai palinkę, o akys apvalios, pasiutusiais šuoliais jam skrieja vaizdo dienoraščiai.

-Gelbėkit mane, gelbėkit, - nebyliai šaukia egzistencialistas, tačiau išgirdęs artėjant balsus kelia drebantį smakrą, vargiai balansuodamas atsitiesia ir išdidus kepurnėjasi tolyn, į priešingą pusę.

-Gelbėkit mane, gelbėkit…

O apačioje, žemupiu atbėgę berniūkščiai krykšdami sušoka į vandenį, taškosi, prunkščia, krečia šunybes, žvingauja be jokios paliovos.

-Gelbėkit, gelbėkit! - užrinka vienas padauža atsitūpęs vandenyje. Visaip mataruodamas rankomis, jis vaizduoja beviltiškai skęstantį.

- Ša, tu rūpužoke! - pro meldus iškiša galvą įraudęs meškeriotojas.

Bet vaikiščiai leipsta juoku, sukioja pirštu smilkinius, rodo kas liežuvį, kas “nosį” - kiekvienas vis kaip gudriau senį pašiepdamas.

Anas piktai nusispjauna grūmodamas kaulėtu kumščiu.

- Vat bus bėda - neprisikviesit!

Nuo kalvos čiauškėdamas nusileidžia kaimo merginų būrelis ir sutūpia pievelėje prie vandens. Joms įkandin atskuba įdegę jauni šienpjoviai po darbų. Bernai linksmai šūkčioja, švilpiniuoja kas sau. Aidi skambus mergiškas juokas abiejuos krantuos.

Vakarėjant į maudyklą ima rinktis priemiesčio gyventojai: vieniši keistuoliai ir smalsūs senukai,  maudynių mylėtojai ir atostogautojai, triukšmingas jaunimas ir šeimynos nešinos krepšiais, savais vaikais, jų žaislais, plaukmenimis, skėčiais nuo saulės ir begalėmis kitų rakandų. Paplūdimy įsigali gyvas šurmulys globojamas ramaus saulėlydžio ir vandens mirgulių...

Kai už kalvų jau pasislepia saulė, maudykla ištuštėja. Pasigirsta vangus žuveliokų pliaukšėjimas ir išdžiūvusių meldų šiuravimas vienas į kitą. Pakilęs vakaro vėjas atneša vėsą, o tada girgždančio tilto dejones ir kažin kokius kuždesius tarytum tolimą pagalbos šauksmą iš juodo dangaus be žvaigždžių.

Nuo kranto pakyla žmogysta, atsikrenkščia ir nuspjauna.

-Tai pašlemėkas, visą žuvį išbaidė.

Sušnara ajerai. Tolsta raišuojantys žingsniai.

Viršum vandens tyku tyku...

Ir tuomet atsklinda palaimingas knarkimas nuo tilto.