Mėšlas degtukų dežūtej

Kaip sakė  vienas garsus
nepraustaburnis, nevala prikakojęs
mokytajai un stala, bet to nesenoj
tinklalaidėj išsigynęs Algis Greitai,
Balys Sruoga paraše Dievų Mišką,
kūrinį vertą Nobelio ir tik jį iš lietuvių
vert skaityt. Nobelis, kaip
visi žino, nėra kokybiška literatūrinė
premija, yra geresnių. Sakau, kad
yra ir kitų lietuvių autariu, galbūt vertų
bent šiokia tokia dėmesia.
Taip kaip pasielgė Ramanauskas
yra baisu, nehigieniška, barbariška,
kerštinga. Bet šis, manau šiaip jau
neblogas žmogus pagarbinęs, regis
visas lietuvių kalbos mokytajas,
pasielgė teisingai. Kartu ir siaubingai,
žinoma. Laikau tai simboliniu atlygiu
pedagogėms susinančioms tautos
ateities suvakymų ape literatūrą,
kalbą, raštiją ir raštingumą.
Menkinančioms visa, kas šviesu,
viltinga ir gera.
Ak, Andriukaitien, kode niex nepaliko
excrementų ant tavojo stalo? Kitų
net pavardžių nepamenu.
Jakimavičienės literatūros pamakos
tebuvau dusyk. Tai buvo truputį kita.
Kitoniška it anapusybė. Verta
visakeriopa dėmesia. Tai nutiko tik
dukart.