Lavonodė

/variacija „Puikios istorijos“ tema/

Linksma pavasario saulė
Žvelgė į žemę šiltai,
Savo spindulius pasiuntė į upės vagą,
Kurioje kelionę ilgą
Pradėjo lavonas nūnai.

Vienas pats sau plaukiu
Į savo amžinąjį uostą,
Viskas labai paprasta
Aš lavonas esu.

Kartais lavoną apversdavo stipresnė banga,
Saulėj švytėjo lavono kakta.
Plaukė lavonas upės vaga,
Buvo puiki saulėta diena.

Mamyte, mamyte, žiūrėk dėdė plaukia,
Sušuko berniukas ant tilto.
Mama su drauge kalbėjo,
Į vandenį ji nežiūrėjo,
Bet draugė pamatė, sukliko,
Tada ir mama pastebėjo –
Plaukia upe lavonas.
Koks niekam tikęs tonas.
Kur žiūri policija, meras?
Draugės atsisveikint suskubo,
Ant tilto nieko neliko.

Gerai nusiteikęs lavonas keliavo toliau.
Keliavo ir dainą dainavo.

Vienas pats sau plaukiu,
Upės viduriu.
Man nereikia draugų,
Aš lavonas esu.


Ei-jei, nusistebėjo žvejas ant kranto,
Lavonas dainuoja? Reikia skambint
Į televiziją. Alio čia tokia vizija...
Bet lydeka tuo metu užkibo,
Patraukė meškerę, telefonas iškrito.
Tokia, atsiprašant, kolizija.
Būk tu prakeiktas, žioplys,
Įtūžęs sušuko žvejys,
Bet jo lavonas  jau negirdėjo,
Toliau savo kelionę tesėjo.


Vienas pats sau plaukiu,
Upės viduriu.
Man nereikia draugų,
Aš lavonas esu.

Akmeniniai slenksčiai tada prasidėjo
Į juos galva lavonas kaukšėjo,
Dėl to akis dešinė atsivėrė
Ir į dangų maldaujamai žiūrėjo.
Aukščiausiasis susimylėjo
Lavono pasigailėjo,
Slenksčiai baigėsi.

Dabar jau lavonas nuliūdo.

Vienas pats sau plaukiu,
Ir į  dangų žiūriu.
Į dangų noriu
Arba į rojų.

Saulė švietė skaisti,
Vandenys nešė greiti.
Varna lavoną užmatė
Ir jo blizgančią akį.
Gal būtų ją  iškirtus,
Tačiau ant kranto pasitaikė
Apsirūkę vaikai keli,
Puolė rėkti ir akmenis mėtyti.

Varna nuskrido. Bet vaikams
Kariauti patiko, todėl patį
Lavoną  atakuoti pradėjo,
Mėtė kas po ranka papuolė,
Lyg bombarduotų laivą,
Šaukė: galas tau stipena,
Mirtis gaišena, aha, gaišena.

Viens, du, trys,
Lavonas gaidys.

Bombos vis krito ir krito,
Kai kurios pataikė į galvą,
Ir atvėrė lavonui skalpą,
Smegenis išsitampė žuvys,
Budeliai šaukė: tu žuvęs.

Karas baigėsi, lavonas užmerkė
Savo dešinę akį, užmigo.
Srovė atplukdė prie kranto.
Kapinės buvo ant kampo.

Aš neturiu smegenų
Ir nebemoku dainų,
Šiam pasauly lavonu
Būt be galo sunku.



Begrybaudami stiklo tarą
Bomžų porelė lavoną užtiko.
Aha, geri rūbai ir gal litų pora
Pas gerbiamą poną liko?

Greitai nuogas
Mūsų herojus paliko.
Bomžai iš kapinių
Didelį kryžių atvilko.

Prikalė delnus,
Kojas pririšo.
Būsi Jėzus
Nusikvatojo.
Prie kaktos prisegė žvakę,
Ant krūtinės uždėjo vainiką
Ir grąžino lavoną
Atgal į upę.

Vienas pats sau plaukiu,
Ašaros byra iš mano akių...

Maža mergaitė vardu Lili
Ant jūros kranto viena sėdėjo,
Kai upė atplukdė negyvėlį,
Kuris prikaltas ant kryžiaus gulėjo.

Vienas pats sau plaukiu,
Draugų neturiu.
Kodėl draugų neturiu?
Galbūt kad lavonas esu.

Maža mergaitė vardu Lili
Įbrido į jūrą ir ant kryžiaus užsiropštė.
Aš būsiu tavo draugu.

Danguje įsižiebė vakarė žvaigždelė.
Jūroje blyksėjo vieniša ugnelė.