Klausantis Begemoto (mintys apie rašymą ir ne tik)

Su gerbiamu kolega Begemotu aptarinėjau įvairius rašyk.lt ir žinomų autorių kūrinius, susipažinau su jo požiūriu į rašymą. Pokalbiai vyko 2010 m. rugsėjo mėn. Pateikiu interviu forma.

(Auga Viskas:) Laba diena, ar galiu paprašyti žvilgelėti ten, kur nakties nežinia ir pasakyti, už ko ten smarkiausiai užkliūtų Beg-e-motas?

(begemotas:)
1. rimavimas siaubingas. jei nėra žinių apie jį reiktų atsisakyti arba išmokti.
2. visgi skaitytojui turi susidėlioti apie ką kūrinys. taip pat ir antroji plotmė.
tai tiek begemotui ir užkliuvo.

(A.V.) Ačiū begemotui, kuris nepasididžiavo ir atsakė. Antroji plotmė. Ar kūrinys turėtų turėti dvi, ar bent dvi plotmes? Ar jos turi būti panašaus tipo visuose kūriniuose? Šiuo konkrečiu atveju autorius stengėsi savo išvadas sudėti į pabaigą. Ar tai blogai?

(b.:) pirmoji plotmė tai teksto skaitymas. veiksmas, nuotaika, emocija ir pan. tą ką skaitom juodom raidėm ant balto fono.
antroji plotmė tai ką numanome. ką slepia metaforos, simboliai, įvaizdžiai ir pan. jie mums pasako apie ką tekstas. nes tiesmukai pasakyt tarkim: saldu yra nepriimta. galima tūkstantį kartu pasakyt: saldu, bet tai ir liks tik žodis. jei: saldu  pakeisim metaforom jau bus žingsnis link kūrybos.
plotmės yra būtinos. tuo geras kūrinys skiriasi nuo prasto. sakoma kad biblija turi tris ar net keturias plotmes. čia tik pavyzdys.
kur bus sudėti kūrinio akcentai nėra svarbu. ar pradžioj ar pabaigoj svarbu kad jie būtų. nors skaitytojas aišku nori kad tai būtų pabaigoj ir kad būtų netikėta.
va.

(A.V.) Teisingai supratau pastabą: antrai plotmei sukurti nepakanka atskirų, vietinių metaforų, simbolių ir įvaizdžių, dar reikia įdėti kažkokių globalių (kūrinio mastu) metaforų ir simbolių, kurie išreikštų kažkokią menamą idėją tiems, kurie perkanda simboliką? Bet ar tai reiškia, kad pagrindinė idėja turi būti tik viena?

(b.:) TAIP.

(A.V.) natūraliai kyla kitas klausimas: ar yra svarbių idėjų skaičiaus kūrinyje protinga/rekomenduojama/siūloma riba? Virš kurios jau galime pasakyti: „nepretenduok į kūrybą, palik šią rašliavą dienoraštyje“?

(b.:) ribos nėra. žiūrint kokio ilgio kūrinys. jei tarkim eilėraštis 10 eilučių tai kiek ten galima pridėliot? juk skaitytojas pasiklys. bus nuobodu, nesuprantama ir pan. jei tai poema manau daug galima įdėt. juk pvz haiku - trys eilutės su apibrėžtu skiemenų skaičiumi. ir į jį sudėta viena mintis. dažniausiai gyvenimo sąsajos su gamta.
dėl pretendavimo manau taip: pretenduot yra gerai. gerai siekt ir kelt sau tikslus. negerai kai pasikliaunama nuomone tų žmonių kurie sako tą ką nori girdėt. nereikia bijot kad kažkam nepatiko, nesuprato ir pan. manau ditirambai yra baisiau.
kaip sakė begemotui vienas nacionalinės premijos laureatas: niekas nežino kaip reikia rašyt.

(A.V.) Šiek tiek esu domėjęsis filosofija. Ką apie ją galvoja Begemotas?

(b.:) poetui filosofija neprivaloma. poetui privaloma suvokt savo jausmus ir meninėmis - literatūrinėmis priemonėmis perteikt skaitytojui, kad šis suvoktų ką jautė poetas.

(A.V.) Ar negalima sakyti, kad kalbos priemonėmis poetas perteikinėja jausmus? Beje, o tikslas koks tokio perteikimo galėtų būti?

(b.:) menas bene vienintelis daiktas neturintis jokios praktinės naudos. nebent paveikslą galima panaudot skylę sienoje uždegt. menas tenkina tik dvasinius žmogaus poreikius. aišku jei toks poreikis yra. paskaitykit A. Šliogerio ''daiktas ir menas'' labai aiškiai ir suprantamai parašyta.
kartais begemotui atrodo kad kalbasi pats su savim.

(A.V.) Begemotas bendrauja su pagarbiais žingeidžiais skaitytojais, kurie turi nelabai kategorišką, galutinai nesusiformavusią nuomonę apie filosofijas ir poeziją. Iš dalies dėl to, kad jų atmintis neilga :)

(b.:) atmintis reikalinga detalėms prisiminti. esmei pakanka nuojautų.
požiūris yra patiko - nepatiko. tik tiek. ir jis turi būt. kitaip klaidžiojimas vidurį dienos su žvake, tarkim.

(A.V.) Begemotas nedrįsta vertinti mano naujausio „kūrinio“?

(b.:) begemotas drįsta vertinti bet ką. klausimas būtų toks: jūsų kūrybą su kuo turėtų lygint begemotas, rašydamas vertinimą?

(A.V.) Lyginti gal nėra gerai? Nebent lyginama su viskuo, ką perskaitė vertintojas. Arba galų gale tai turėtų virsti nuojauta, kaip diskutavom neseniai. Ir dar tuo pačiu prašau žvilgtelėt į Pavasarį, kurio vertint apskritai niekas nesiėmė.

(b.:) jei vertint su tuo ką skaitė begemotas, tai jūsų kūryba nepasiduoda vertinimui duotuose rėmuose.

(A.V.) Tai išvada, kad „už ribų“? O „Pavasaris“?

(b.:) pavasaris ten pat nuėjo. chi.
vertinimas eilėraščio nepadarys nei geresniu nei blogesniu. rašantysis pirmiausia turi pats įvertint. įvertint iš savo skaitymo lygio ar ne lygio.

(A.V.) Pats galvoju, kad „Žemyn lanku“ vertinčiau protu aukščiau už „Pavasarį“, o jausmais - atvirkščiai. Gal tegu vertintojas pabūna eiliniu skaitytoju.

(b.:) nepatiks jums begemoto objektyvumas. tiksliau subjektyvumas.

(A.V.) Ne, patiks. Aš žemų vertinimų nebijau. Tik truputį stebiuosi, kad svetainės mechanika neleidžia sulaukti vertinimų apskritai. Ačiū (panašu į Begemoto balsus).

(b.:) begemotas paliko balus tam kad patenkintų jūsų smalsumą. balai toli gražu neatspindi jūsų kūrybos vertės.

(A.V.) Ačiū už komentarą :) Ar begemotui atrodo, kad auga viskas lengvabūdiškai rašo, neieško autentiško savitumo?

(b.:) skaitykit Ap gal jau pasisakymus.

(A.V.) Gal begemotui šaltis ala auga viskas atrodytų autentiškiau/jausmingiau?

(b.:) šaltis kažkur link rašymo pradžios. Ap gal geriau pasakytų.

(A.V.) Ar Begemotui aktualu dar grįžt prie senesnių savo tekstų? Ar nėra praeities ir dabarties didelio skirtumo? Tarsi iš atsakymų nujaučiu, kad taip... Bet gal tai dėl to, kad Begemotas griežtai neskiria praeities nuo dabarties?

(b.:) Aš, begemotas, ir mano rašliavos subjektai yra atskiros būtybės. ir tai labai aiškiai skiriu. laike, erdvėj ir dar velniai žino kur.
visi tekstai kurie parašyti jie yra parašyti. negrįžtu prie jų. jie gyvena savo gyvenimus.
retais atvejais jei manau kad neparašiau ką norėjau perrašau.

(A.V.) Reikėtų suprasti, kad subjektai ir jų namai – tekstai – gimsta paslaptingo proceso metu ir iškart tampa savarankiški? Ir gimdyme svarbus dalykas yra kažkoks (paslaptingas) noras?

(b.:) kai rašau tekstą visad žinau ką noriu juo pasakyt. žinau fabulą, siužetą, simbolius, veikėjus ir t.t. kartais nepavyksta tai sujungt. tada parašau iš naujo. keičiasi siužetas, fabula ar dar kas nors bet esmė tekste išlieka. aišku vienas tekstas būna paveikesnis kitas mažiau bet jei manau kad pasakiau ką norėjau palieku jį gyvent.

(A.V.) O tas (esmės ir komponentų jausmas, noras kažką pasakyti) yra natūralus, savaiminis? Ar jis atsiranda darant tam tikrą sąmonės darbą?

(b.:) labai įvairiai. kartais užtenka susigalvot frazę ar metaforą ir aišku apie ką rašysiu. kartais vaizdas atsiranda. visaip būna.

(A.V.) Tik man keista mintis, kad tekstai gyvuoja atskirai. Vis dėlto gimdytojas yra kažkiek aiškus, ir jis gali bandyti truputį pagyventi per tuos tekstus... Aišku, kurdamas ir naujus. Čia didelio prieštaravimo neįžvelgiu.

(b.:) aišku savęs kažką įdedu į tekstus. bet tai nereiškia kad kas ten parašyta taip ir yra. jei tekstas tarkim apie vienatvę nereiškia kad aš esu vienišas žmogus.

(A.V.) Beje, ką Begemotas mano apie Omnia mea pareiškimą, kad tekstų vertės suvokimo empatija atsiranda taip. Pagrindinis metodas yra skaitymas (gero svetimo ir seniau rašyto savo), šiek tiek atmieštas rašymu (neskubant publikuoti, ypač kol empatija dar tyli). Labai padeda dienoraščiai (popieriniai) ar bloginimas (tinklalaraščiavimas).

(b.:) kliedesiukai kažkokie. vien pasakymas ''geras svetimas tekstas'' skamba kvaila.

(A.V.) O... koks Begemoto receptas?

(b.:) skaitymas. receptas vienas. ir skaityt ne tai kas padėta skyrelyje ''perkamiausios''
vėl prisikomentavot. begemotas mato, kad nesugebat suprast teksto kaip visumos. o tai negerai. ne begemotui, jums negerai.

(A.V.) Visumos - kaip potekstės? O ar pats autorius patyrė, kad dauguma skaitytojų supranta?

(b.:) geriau skambėtų ar pats autorius supranta ką parašė. chi.

(A.V.) Begemoto tekstų skaitytojai supranta, kad autorius ne iš kelmo spirtas. Bet man rodos, ne visi prisipažįsta, kad viską gali atkoduoti. Kai kurie neskiria tam laiko/dėmesio, o kiti gal per daug prisiriša prie detalių. Bet ir detalės kai ką sako, ar ne?

(b.:) visas gyvenimas susideda iš detalių - smulkmenų.

(A.V.) Štai, pastebėjau, kad Begemotas giriamas Ruuko dienoraštyje, jei ką. Ir dedamas į tą pačią lentynėlę, kaip Rekonieriumi.
Smulkmenos: ar jos - tai mes, ar mes - tai ne jos?

(b.:) rekonierius rašo gerai
kaip rašo begemotas nežinau
siauras supratimas apie poezija ir proza, bendrai apie kūryba nėra gerai, bet tai asmeniniai dalykai suformuoti skaitomų knygų, patirčių ir kažko kas slypi anapus ir nėra pažinu

(A.V.) Pritariu, daugelis nesusikalbėjimų dėl skirtingos patirties. Spėju, kad skirtingai skaitom skirtingus tekstus. Ir netekstus.

(b.:) tekstas skaitomas taip kaip jis parašytas. jei skaitot fantastiką tai meilės romane nereiktų ieškot to paties ko reikalaujama iš fantastikos.

(A.V.) Aš turėjau omeny tekstus plačiąja prasme: gatvę, laikraščius, ekranus, dainų tekstus, radijo tekstus, aplinkinių kalbas... Mes juos skirtingai skaitom, taip?

(b.:) na taip.

(A.V.) Kuris/kurie komentatoriai patinka Begemotui?

(b.:) neturi begemotas tokio dalyko kaip patinka - nepatinka. visus rašančius komentatorius priima vienodai. gerbia jų nuomones.

(A.V.) Ar galiu paprašyti truputį pakomentuot Paslaptingą jėgą: kas (ne)patinka?

(b.:) Jėga, pilnas jėgų pasaulis,
Laimėjimą praneša garsai.
kas tai? sviestas sviestuotas?
Pilnas jėgų pasaulis,
Laimėjimą praneša garsais.
tai čia pataisymas be minties pakeitimo. bet tai deklaracija. tokia pat kaip ''laisvė lygybė brolybė''. reikia tai aprašyt vaizdu. juolab turit minčių. perkelkit jas į vaizdus. vaizdai iš savęs, iš aplinkos, iš pajutimu, iš ko tik norit.

(A.V.) Postmodernizmas. Kas tai?

(b.:) ''Norint suprasti, kas yra postmodernizmas reikia žinoti kas yra modernizmas. Modernizmas: visų santykių formalizmas, visuomeninės struktūros hierarchija, centralizacija, tikėjimas į didįjį tikslą, visuotinis susikaupimas, mitas apie didžiąją istoriją.
Maištaujant prieš šią dvasinę situacija postmodernizmas siūlo priešingas vertybes.
Postmodernizmas: žaidimą vietoje tikslo, anarchiją vietoje hierarchijos, horizontalią struktūrą vietoje vertikalios, mažą istorija vietoje didelės, ironija vietoje rimties.''
Roza Glinterščik išvertė begemotas
O paprastai ir aiškiai jokių įsipareigojimų formai, grafiniam vaizdui, temų naudojimui (jokių negalima), individualybės raiška nuo lozunginio paviršiaus iki psichologinio gylio, nuo buitinio aprašymo iki misticizmo. Čia svarbu tik viena įtaiga, poveikis skaitytojui, kitaip visa ką rašysime-rašysime sau.

(A.V.) O galima sulaukti tipinių pavyzdžių, pavardžių? Man modernizmas kažkodėl asocijuojasi su XX a. pradžia ir daile: impresionizmas, puantilizmas, siurrealizmas... O kas tai yra poezijoje? Nes iš tokio aprašymo gali atrodyt, kad vos ne viskas, kas turi tikslią formą, yra modernizmas.

(b.:) modernizmo viršūne visuotinai priimta laikyt J. Joyce ''Ulisas''. sunkus atvejis tas ''ulisas''. jei gerai pamenu veiksmas ten trunka mažiau nei parą. o prirašė Džoisas dvi knygas po kokius 400 puslapių. apibendrinant begemotas pasiklydo aprašymuose, tų aprašymų aprašymuose ir t.t. bet pabandyt visad verta. Joyce tai modernizmo viršūnė, po jo jau niekas nesugebėjo jos įveikti ar aplenkti. tai ką daro begemotas tai srovių ir stilių sintezė, kaip gaunasi kitas klausymas kuris dar neturi nė menkiausios užuominos į atsakymus
dėl poezijos, jei neskaitėt, paskaitykit Eduardą Mieželaitį. pasiieškokit ankstesnės jo kūrybos. pvz. ''žmogus''. aukščiau jo lietuviška poezija nepakilo.

(A.V.) Mieželaitis – modernizmas? Bet „post“ prieskonių jis turėjo?

(b.:) svarbu paskaitykit. visus tuos modernizmus ir postmodernizmus palikit ateičiai. dabar perskaitykit, pasižiūrėkit, kaip yra sukurta, kokios temos gvildenamos, kaip yra išsakoma mintis ir t.t. ir pan.
literatūra labai įvairi ir tai labai gerai. mes iš tos įvairovės galim rinktis. ir vertint negalim PATIKO - NEPATIKO.

(A.V.) nežersiu kritikos - gerbiu
ir vertinu kaip niekas kitas - savimi :)
patetišką įbedęs žvilgsnį

(b.:) slidus reikalas savimi vertint.

(A.V.) savimi kaip kojine
ant pasaulio gaublio užmauta
apie paskutinį Begemoto tekstą net nežinau, ką sakyt; sunkiai suvokiamas jis man, nors ir paprastas atrodo. potekstėje - žmogus, atspėjau?

(b.:) visos liūdesio paslaugos. kitaip sakant jei reikia surast priežastį, kad būtų liūdna, ji randama. tad tai apie jausmą. na o jausmai tai žmogus.

(A.V.) reiškia, neatspėjau, tai yra - čia apie tai, ko galėtų nebūti, bet savaime išeina ir todėl kartojamasi su punktų vardijimais ir nebuvimo niuansais; štai kodėl pasirodė panašu į jamais_vue tekstus - nes čia įpinta psichologija

(b.:) begemoto kiekvienoj rašliavoj yra psichologijos, jeigu ką.
pavadinimai tai deklaracijos. po to eilutės tai galėtų būti eilėraščio pradžia. va jei norėtumėt parašyt apie liūdesį galėtumėt pasinaudot bet kokia ''liūdesio paslauga''. maždaug taip atrodo kokia nors postmodernizmo pakraipa.

(A.V.) Paskaičiau „Jis“. Tematika man priminė kolegės Šakos kūrybą. Šaka, mano nuomone, viena originalesnių bandytojų. Ar ne?

(b.:) och jau tos tematikos. toks tūlas bičas Borgesas sakė kad yra tik keturios rašymo temos, jeigu ką. Temos pagal Borgesą:
1. Apie saugomą miestą.
2. Apie grįžimą.
3. Apie paiešką.
4. Apie Dievo savižudybę.
begemotui nesvarbu kas kaip ir kodėl rašo ir kur eina ir ar nueis. begemotui tai atrodo vaikiška. begemotui rūpi kur jis ir ką jis gali.

(A.V.) O ar Begemotui reikia padrąsinimų einant? Padrąsinimų kūrėjui?

(b.:) begemotui padrąsinimų nereikia, nes begemotas nėra kūrėjas. tai tik hobis.

(A.V.) Ar verta atskirti kūrybą nuo Kūrybos?

(b.:) begemotas skiria tai. dėl kitų nežino.

(A.V.) Jei mes skiriam kūrybą nuo Kūrybos, tai ar skiriam ir jausmus nuo Jausmų? Kiek retorinis klausimas.

(b.:) jausmai yra pas visus. tik pas vienus labiau išreikštas, akcentuotas  vienoks jausmas pas kitus kitoks. nuo to ir kūryba yra vienokia ar kitokia.

(A.V.) Tai neskirstom į didelius ir mažus? Bet juk būna, kad jausmai tarsi prigesta. Arba tai dėl to, kad nemokama reikšti (priimtinai).

(b.:) jei nemokame reikia mokytis.

(A.V.) Jausmai - giliai. Beveik nebetobulinami, kaip ir instinktyvios reakcijos.

(b.:) tobulint reikia nuolat. ir viską. save, rašliavas ir t.t.

(A.V.) ar verta čia padiskutuot [įvairiais rūpimais] klausimais, o jei ne čia, tai kur daugiau?
jei normalios diskusijos nevyksta čia
tai ar jos vyksta kitur ar visai nevyksta?
ir ar vienas veikėjas gali kažką pakeisti?

(b.:) o ką norit keisti?
diskusija su savimi yra viena iš varančių į priekį būdų, jei sau nepataikaujam. o keisti save vienas iš pozityviausių dalyku. Pasikeisk pats ir pasikeis pasaulis. va tai kas man patinka. diskusijos apie literatūra geriausios prie kavos puodelio

(A.V.) keisti normalių diskusijų nebuvimą jų buvimu čia
nors tai ir ne tikslas

(b.:) gal bandei rašyti prozą, bet ką realizmą, mistiką, psichodeliką, siurrealizmą.
reikia pabandyti, nežinai gi kada rasi ir kur prarasi.

(A.V.) maniau, pasakotojai pasakoja, „poetai“ apibendrina (jie vieni iš tų), taigi aš pasakot nemoku

(b.:) na poezija kaip ir proza labai įvairi, gali būti kuo tik nori, kad tik paveiktų tą kuriam ji skiriama. paveiktu tai sukeltu jausmus, liūdesį, džiugesį, apmaudą ar liūdesį. iš čia tas nelemtas "patiko-nepatiko"...

(A.V.) Pa - patiko? pasaka? ar rašyko Folkloras?

(b.:) ne gal ne folkloras, tai intuityvus vertinimo būdas

(A.V.) Labai ačiū Begemotui už mintis.