nesinori kai kinta
esi knygos veikėjas
kurios autorius pasuka veiksmą
kaip sumanęs esąs
ar likimas kas liko palieka klausimų krūvą
ar ir duoda atsakymą
kas yra pabaiga
Lūpos taria sakinius, kurie plaukia upėmis iš širdies gelmenų. Nesustabdomi liejas, neturinys išsikalbėjimui galo. Argi žodžiai nėra pajėgūs sulaikyti griūvantį medį? Ar karalystės ne žodžiu pastatytos. Žodis išlekia žvirbliu, jautį parnešdamas kaip laimikį.
Kaip pasiekti nepasiekiamą ir beišsprūstantį, kai gelbėji nuo tragiškos visų baigities.
Jis patraukia ir sugrąžina.
Ir sprendimą duoda, kai parklupęs
ant kelių meldi.
Pasninkaudamas paklydimą
pašalini kliūtį.
Sapnuojas sėdinti ji kojas užmetus ant pečių,
negalinti patraukti kepuraitės nuo nepabudusios moters.
Danties karūnėlė apylankiais trakšteli atsiskirdama
nuo minkštosios dalies dantenų.
Išspjaunu žemėn du gabalėlius, užminu koja, kad sutrekši.
Suskilusią naktį į tris miego fazes padalinu jam, kad iš ryto skaitytų.