Rašyk
Eilės (72009)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2494)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kaip nusimesti nerimo man skraistę,
Kada širdis lyg žaizdras kaista?
Kaip būt aklam, jei klausa piešia vaizdą
Ir praeities jos rankos nepaleidžia?

Mylėki artimą, kaip myli pats save, –
Laišką randu kas rytas danguje.
Už gerą stengiuosi atlyginti geru,
Taip Lietuvą į posmą ir veriu.

Esame skirtingais joje gimę,
Bet kiekvienas turime... Tėvynę.
Nors jinai mažytė ir baugi,
Saugokime, nes istorija – brangi.

Lankais sudygsta upių, ežerų
Akelės šypsosi... Čiulbėjimą geriu.
Geriu dora žmogaus juk širdimi,
Lyg iš šaltinio gaivą, iš manęs, imi.

Nedėviu jokių veidmainystės skraisčių.
Dėkoju, paprastai mylėti – leista.
Ir Lietuvą, jei tu bari, man skauda,
Tarsi žilos Motulės girdžiu raudą.

Esu tiktai – žmogus, kas pasakys,
Neišbaigtas Apvaizdos rankų kūrinys?
Juk dar alsuoju, žemę basomis liečiu
Ir kalbą artimą jos – širdimi jaučiu.


2019-06-14 10:45
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą