Jurga

*  *  *
Nors jau vėlu, bet pas Aidulį
Dar ne visi, atrodo, guli:
Kažkas sugirgždino duris
Iš priemenaitės į kamarą
Ir sumirgėjo žiburys
Pro užsklėstą ant lango skarą.
– Ar tu čia, Jurga? – per miegus
Paklausė senė Aidulienė.
– Miegotum – žibalas brangus.
Be to ne svetkai – šiokiadienė.
Iš ryto kilsim prie daržų, –
Užsnūsdama senoji tarė.
– Gerai, mamut, – ir pamažu
Kamaros durys užsidarė.

Ach ta jaunystė! Kas tiktai
Miegoti jos nevarinėjo!
Nes kiek man žinoma, retai
Ji su visais miegoti ėjo.
O jau pavasarį užvis,
Kai vakarai tokie malonūs.
Ir ko skubėti? Kol prašvis
Suspėsi nugulėti šonus.
Kai žydi ievos ir beržai,
Tik seniams miego per mažai.

Sėdėtų Jurga visą naktį –
Ne visą naktį, o visas!
Šiek tik įsukus lempos dagtį,
Jinai išpynė sau kasas:
Tarytum upė nubangavo
Lig pačio juosmenio plaukai,
Arba kaip saulėje laukai
Prinokusio auksinio javo.
Per tris parapijas kasom
Aidulio Jurga nusišaukus.
Pavydas kildavo visom
Vien tik pamačius tokius plaukus.
Kalbėjo žmonės, kad, esą,
Ją ant linų mažytę vystė.
Bet man atrodo, netiesa –
Jai viską suteikė jaunystė,
Kuri, tarytum laumė ta,
Jai davė visą, ką gamta
Per ilgus tūkstantmečius kūrė:
Akims – melsvumo ežerų,
Veideliams – rytmečio žarų,
O vietoje širdies užkūrė
Skaisčiausią saulę, kad jinai
Čia, žemėj, šviestų dyvinai.
Išrinko jai pušies lieknumą,
Skaistumą žydinčios gėlės,
Stirnaitės judesio grakštumą,
Darbštumą miško skruzdėlės.
Ir gėrė ji visa esybe
Visus gyvenimo kvapus,
Nepaprastą dangaus šviesybę
Su giesme vyturio perpus,
Laikų ir pievų aromatą,
Žalumą medžių įvairių.
Tarytum liepžiedžių arbatą
Su varvančiu medaus koriu.

J. Marcinkevičius "Kraujas ir pelenai"
1960