juodi vidurnakčiai - viduramžiai sugrįžo
išvaikę sielos vertikalėje žvaigždes -
iškasęs duobę vasarai padėjęs kryžių
ruduo ant žemės rudą leteną uždės
ir mudu po jo tigrišku padu suklupę
nelaukiam nieko iš nebegyvų žvaigždžių -
panyram į vienatvę lyg į šaltą upę
ir plaukiam pasroviui upėtakių greičiu
mėginam dar naktinę tamsą nusimesti
lyg debesų gauruotus kailinius kuriais
atmosfera jau užsiklojo lyg gimnastė
pasimankštinusi su vėjo sūkuriais
ir mes kartu su ja atliekam sielos mankštą
ieškodami kaip paukščiai tako į dausų
iliuziją - rudens regione per ankšta
bet gal ištrūksim tuo sparnuotu Pegasu?..