iššukuoju rūkus
vėl išlyja lietus mūsų skausmą
paraščių mažos raidės ištirpsta kaskart prisilietus
aš vienatve gaubiuos pirštams vėlumas liečiant
nesakykim pražuvėliams laiko nei valandų
tik likimas tiksi nakty
tamsoje pasislėpęs
juk prisimeni laikrodžius išmetėm
juos surado kiti
kuriems dūsaut ir dūsaut pusiaunaktį mušant
salsvos nemigos graužia akis
bet mes to nepajuntam
tiems kitiems išsopės
į stogus pasibeldus lašams
ir bauginat pašėlusiam vėjui