Matai, aš jų nė velnio nepažįstu, bet juk kartais taip gražu ir kilnu atidavinėti pagarbą žmonėms, kurių tu iš tikro nė velnio nepažįsti. Nežinai, kas jie būna, kai užsiveria namų durys. Kai baigiasi interviu įrašai. Kaip ten bebūtų, aš nekenčiu bukų žmonių, o ne paties numirusio žmogaus. viskam yra ribos. jei aš pradėčiau feisbuke rašinėt pvz. apie savo draugo tetos mirtį tokį pat šūdą, mane pažįstami, ko gero, palaikytų dalbajobu. na, jei ant sienos užsimesčiau jos nuotrauką ir prirašinėčiau maždaug: teta, Izolda, jūs buvot mano gyvenimo šviesa, mano įkvėpimas, be jūsų pasaulis bus ne toks šviesus and bla bla bla. mane greičiausi pati teta naktimis besivaidenanti iš po lovos baubiančiu blasu iki gyvenimo galo vadintu dalbajobu. kaip ten bebūtų, mane asmeniškai Bowie mirtis paskatino juo jau 3 dienas be atvangos domėtis ir klausyti ištisų albumų. Ar tai sveika? Nežinau. Manau, tai kur kas geriau nei lysti į internetus ir daryti iš savęs idiotus.
mano teta buvo alkoholikė parazitė, kažkada peiliu vos nenusmeigusi savo vyro (kažkaip daktarai sutvarkė jam tą plautį). bet ačiū už gerą žodį. gaila, nežinojau, kad laikai ją įkvėpimu šaltiniu, būčiau pasiūlęs pakviesti tave į laidotuves.
Tavo teta ir baba buvo nuostabūs žmonės. Nors mūsų laikas kartu šioje žemėje buvo trumpas, jos abi buvo tikras įkvėpimas aplinkai ir aplinkiniams. Pasauliui jų abiejų labai trūks. Ilsėkitės ramybėje, Karolio giminės!