here come the warm jets

katė supistai garsiai rėkia morčiaus dainas ir kiša visur savo
liūdintį galą, bet kažkaip neina jos užjausti, turbūt todėl, kad pati niekada neturėjau šitokio meilės troškulio, soriukas.
kaimynas, kuris skaldo malkas balkone, bet nebūtinai turi židinį, šiandien jas skaldė lygiai pusę septynių ryto. toks uolumas tiesiog žavi. mielai pasiteiraučiau - "jūs namuose turite žavų židinuką ar tiesiog esate frykas, skaldantis malkas?" - bet kažkaip nedrąsu.
pastebėjau, kad ypatingai mane pykina senstančios, įkaušusios "kaip čia fainaa, o aš dar jaunaa" moteriškės, kurios kavinėse įkyriai prisiknisa ir valandą suokia visokį šūdą apie tai "kaip gražiai tu dainuoji, ne, rimtai, paklausyk, nepabėk, aš žiūrėjau čia televizorių, tą laidą, žinai, tai nuostabu, vaikeli, tik nepamesk savo talento, paklausyk". jos prikiša savo veidus labai arti, aš jaučiu jų šiltos gyvasties tvaikelį, matau nutrupėjusio tušo makro ir noriu nužudyt save už tai, kad toliau idiotiškai šypsausi.
kita vertus, buvau justiniškėse ir džiaugiuosi, kad dar daug yra supuvusių kioskų su kramtoškėm, limonadais ir peroksidinėm pardavėjom. tai ir yra gražu