Gal pratęsiam? :)

Kažkada draugiškai visi kūrėm pasakaitę. Netikėtai ją radau savo kompe, tai gal sakau pratęsiam?



Pasaką kol kas kūrė: Dvasių Vedlė, Valkas, časm, pilkė, klimbingupthewalls, omnia_mea, Kitkutis, ŠFK, kukutis, Ferrfrost, Marmozetė, Untero, Emvillkė, anarchiste, all the pretty little horses, Kirvoboica, Elegance, Mikė Lilikė, Kirvoboica, Konservų vartotojas, Ceres, Juninho, Sniego mėnuo, Diudia Pauteckas, cerberis, Šaukštelis Cukraus, Čia ne aš.

Gyveno kartą kvaili žmonės. Turėjo jie labai protingą, bet labai užsispyrusį asilą. Nusprendė jis žmones pamokyti ir sugalvojo pabėgti miškan.

Pardūmė iškart, nes tenai ėmė ir surado visiškai nematytą gyvūną: šešiom kojom mekenantį laike nuobodžius dalykus, bet pamokančius apie praeitį kaip neįdribti į ateitį arba dabartį. Jo klausė žmonės apie burtų galią, kuri padaro visus nematomais.

Niekas nepastebėjo vargšo asilo, kurio ausys, nelyginat šreko, kyšojo iš po krūmo. Klastingai besišypsodamas asilas paslaptingai prisliūkino prie arčiausiai besėdinčio, regis simpatiško, bet įtartimo, nudrįbusiom garbanom ir raudonom išpampusiom ausimis... ir kad subliaus jam „užteks absurdo!“.

Keistasis gyvūnas nieko nelaukęs ir netikėtai draugiškai nusišypsojo, o poto pažvelgė į skardžiabalsį savo atvaizdą ir apsivertė aukštyn, keistai kratydamas toliau savo garbanas, nepamiršdamas žvilgčioti per petį į veidrodį. Aišku, veidrodyje (?) kolegą tardamas: “Ar žinai, kad begemotai nemėgsta tokių nesiprausiančių vaikų, kurie daro nepagalvoję apie pasekmes, viską paversdami niekais? Štai taip, mielasis mano. Ir dar žinai ką? Imkimės darbo! Ir baik nusibodusius pamokslus, o tai kaip pilsiu iš ataugų sulipdytu kastetu ir tada pažirs žiežirbos ant žmonių. Ir jie pasigailės, kad paskubomis suvalgė dievo duoną ir cibulius su garstyčiom, pagamintų iš stebuklingų miltelių.”
Tuo metu asilas pamatė keturlapį dobilą ir nusišypsojo, ir tarė: “Pliam, siurrealizmas!” O dobilas – toks veikėjas – tikras šmikis gulėjo vežimaityje, rūkė žolę, asilą įkinkyt svajojo, bet šis užuodęs saldžią žolytę paskubomis puolė gesinti jos. Užpylęs vandens ir skaniai užsikosėjęs, pradėjo dainuoti.
“Kur mėlynas dangus ten aš skrendu ir... oi per daug žodžių šitoj dainoj” - nusikvatojo asilas, braukdamas džiaugsmo ašaras bei vis kartodamas “rūgštele jablonskis”, “subinyt rugienėlėj” išpūtęs akis pamatė Kirvoboicą! Pastarasis grojo lūpine armonikėle ir žvilgčiojo į dailią spintą, stovinčią lauko gale. Joje Ema saldžiai miegojo. Asilas susigūžė, prasivėrus spintai iššoko Kitkis, purvinas nuo visokių begėdžių! “Kur bėgti?” - mažose smegenytėse sukirbėjo mintis, nes Ema dėbtelėjo piktai ir riktelėjo “Mamma mia!”
Visi išsigandę puolė dairytis, ir Kitkis pasipustė padus. Tik, vargšelis puvo Galaktinis, nors ne, bet taip! Taigi jis, žalut žalutėliai nusidažęs kailiuką, tarsi išnyko visai nepagalvojęs apie tai kas paskui ant jo užlips, nepastebėjęs žolėje tupinčio žalio galaktinio kiškio!
Ir vis tik asilas nusprendė, kad laikas namo. Amerikonas išlindo iš po skėčio, tingiai pasikasė pakaušį ir nusispjovė per kairį petį. Šiltos gleivės deja pakibo ant ką tik prisirpusio ir žvilgsnį prikaustančio didžiulio mandarino, kuris įširdęs sprogo. Amerikonui ant galvos.
O toli toli už devynių…