Rašyk
Eilės (76935)
Fantastika (2235)
Esė (1532)
Proza (10727)
Vaikams (2611)
Slam (64)
English (1185)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Kas tu? – paklausė mažas katinėlis, išvydęs ant konteinerio krašto tupinčią riebią juodą žiurkę. Mažylis buvo atklydęs iš mielos vaikiškos knygutės, kurioje daugybė spalvingų piešinukų – žmonėmis apsirengusių žvėrelių, daiktų, gėlių ir net mašinų – šypsojosi vieni kitiems, skaitytojams ir gyveno nerūpestingą, linksmą, bet pilną nuotykių gyvenimą.

Nors knygelė buvo ištisas pasaulis su miestais, aerouostais, gamyklomis, net jūra, katinėlis Haklis niekada nebuvo sutikęs nė vienos žiurkės. Hakliu, o tiksliau, Huckle (angl.), jį savo sūnaus mažybiniu vardu buvo pavadinęs autorius, kuo, tiesą sakant, katinėlis labai didžiavosi, ypač prisimindamas, jog autoriaus vardas buvo lygiai toks pat.

Žiurkė nieko neatsakė, tik paniekinamai nužvelgė mažylį, jo žalias kelnytes su petnešomis, kurių užsegimas liudijo, jog drabužis atsilieka nuo mados mažiausiai keturiasdešimčia metų, ir ypač didžiulę statinę, kurią glėbyje nešėsi keistasis ją užkalbinęs padaras. Reikia pasakyti, kad statinė buvo gryno ąžuolo, su dviem plieno lankais, pagaminta geriausių meistrų, kokius tik gali rasti Šveicarijoje. Statinė ligi pat viršaus buvo prikrauta obuolių, pačios geriausios veislės ir taip gardžiai kvepiančių, jog jų aromatas akimirksniu pasiekė konteinerio viršų.

Žiurkės šnervės nevalingai virptelėjo, tačiau ji akimirksniu susivaldė, krestelėjo galva ir kilstelėjo snukutį į viršų, atstatydama į vietą bebaigiančius nuo jo nuslysti dailius akinukus plonyčiais rėmeliais. Tada žvilgtelėjo kažkur tolyn ir atsainiai šnirpštelėjo.

Reikia pasakyti, kad žiurkė iš tiesų skyrėsi nuo kitų čia šmirinėjančių gentainių, kurių geras tuntas buvo sulindęs į konteinerį ir naršė jame, ieškodamas ko nors vertingo. Haklis girdėjo iš žaliosios dėžės sklindantį krebždesį, kuris kartu su tai garsesniu, tai tylesniu musių zvimbimu virto net jautria ausimi nebepagaunamu nemaloniu triukšmu. Gyvūnas išsiskyrė savo dailiu snukeliu, gerokai trumpesniu ir nenulinkusiu žemyn, kaip kitų žiurkių ir aukšta kakta. Akyse neišsyk galėjai įžvelgti tą šiems graužikams taip būdingą pasalūnišką žvilgsnį. Tikriausiai, todėl, kad pro akinius jos atrodė, o gal ir iš tiesų buvo kiek didesnės, o ir dėl pačių akinių, labai panašių į tuos, kuriuos nešiodavo jį nupiešęs gimtosios knygutės autorius, žiurkė atrodė gana maloni ir sava.

Haklis atsargiai pastatė statinę su obuoliais šalia konteinerio, ant švariausios plytelės ir, užvertęs galvą, ėmė atidžiai apžiūrinėti akiniuotąją. Žiurkė sekė kiekvieną jo judesį, o jos akinių stikluose atsispindinti saulė skaudžiai akino. Kačiukas niekaip negalėjo prisiminti, į ką jam buvo panašus šis gyvūnas. Tiesa, savo išvaizda padaras jam šiek tiek priminė linksmus ir išdykusius peliukus, berniukus ir mergaites, kurie beveik visi buvo mažojo Haklio draugai. Katinėlis mylėjo juos visus, bet ypač puikųjį kepėją Čarlį, kuris kepė gardžiausią duoną visoje knygelėje!


2010-07-23 22:20
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-28 00:12
klimbingupthewalls
murr
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-26 19:10
pilkė_
kačiukas Haklis dairosi po pasaulį... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-23 23:49
Čia ne Aš
Kaip tik man prieš miegą. Oi, kaip tiko:):):)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą