Elektroninės knygos iš fantastikos tapusios realybe.

Iš fantastikos į realybę.

Visą popietę praleidau knygyne. Jame knygų nebuvo. Jau beveik pusšimtis metų, kai jų nebespausdinama. [...] Jau negalėjau raustis lentynose, kilnoti rankoje tomus, jausti jų svorį, lektūros apimtį. Knygynas priminė veikiau elektroninę laboratoriją. Čia knygos buvo kristalėliai su įtvirtintu turiniu. Jas galėjai skaityti optonu. Jis buvo net panašus į knygą, bet turėjo tik vieną vienintelį puslapį tarp aptaisų. Jį palietus, pasirodydavo sekantys teksto puslapiai. Bet optonais, kaip man pasakė robotas- pardavėjas, mažai besinaudota. Visuomenė mieliau pageidavo lektobų - jie garsiai skaitydavo, juos buvo galima nustatyti norimu garsumu, tempu ir moduliacija. Tik labai mažo tiražo moksliniai leidiniai dar buvo spausdinami ant plastiko, imituojančio popierių. Taigi visi mano pirkiniai sutilpo vienoje kišenėje, nors jie susidėjo beveik iš trijų šimtų pavadinimų.[...]Mane aptarnavęs robotas pats buvo enciklopedija, nes jis - kaip man pasakė - per elektroninius katalogus buvo tiesiogiai sujungtas su įvairiausiais visoje Žemėje esančiais veikalų pavyzdžiais. Knygyne iš esmės buvo tik vieninteliai knygų "egzemplioriai". Kam nors jų pareikalavus, pageidaujamo veikalo turinys būdavo įtvirtinamas kristalėlyje.
Originalai - kristalomatricos - buvo nematomi, jie buvo padėti už emaliuotų plieninių plokščių. Taigi knyga tam tikru būdu buvo spausdinama kiekvieną kartą, kai kas nors jos pareikalaudavo. Tiražo, jo dydžio išsibaigimo klausimas nustojo egzistavęs. Iš tikrųjų tai buvo didelis pasiekimas, o vis dėlto man buvo gaila knygų.

Stanislavas Lemas, "Grįžus iš žvaigždžių", 1961 metai.