į baltą pusnį lietūs susiropščia, praeiviai susitraukę nekelia akių, juodi takai ir šviesoforai tyli, į parduotuvę eismo reguliuotojas nuėjo, jis sako mandarinų aš paimsiu, kad tik išsilaikytų iki kūčių
naktinio drugio sparnas plaka sienos kreidą, prigęsta lempos ir geltoni lagaminai iš stoties mažėja virsdami ikonom, po langu stabteli katė ir gaudo snaigę
aš kaip pelė prie katino dabar jis miega, jo kailis pusnyje švelnus, kai susilieja sienoje šešėliai nebegali atskirt kur katinas, o kur žmogus, nagai tik dėmės nevalytos, nuo pirštų atsirėmusių į vakarą
kažkas jau mėtosi kalėdų burtais, batu per petį į duris, apkursta traukinys pralėkdamas be cargo, suskaldo bėgančius medžius ir pylimus po žiupsnį, kišenėj laiško nuotrupas suspaudžiu
po vieną raidę surenku ir vakar ir rytojų, o šiandiena narvelyje kairėn ir dešinėn lūšim, per naktį čirpus kanarėlė po gobelenu kalbasi su sienos gegute apie mechaninį laikų skaičiuotoją
žibintai gatvėj užaugina stogų lianas orientacininkams, lekiantiems laikų tiksėjimu prie vėliavėlių, kurias kažkas besningant užsikėlė, išjunkime naujienas, jau kažin kur griaudžia
mes nuo pat ryto apsivilkę dieną, prabėgam pro šunų drėgnas akis, palydimi tai pavadžio pliauškėjimo, tai mosto apie dėmesį raidėms, ieškodami idealių legendų
o kartais tampame mažom reklamom ant parduotuvių ir po slenksčiais, kaimynai šiandien tokie kalbūs, jie sutarę užaugint atominę kepurę ir pasodinti viršum miesto
vis užmirštu kad humoras kaip duona peni, o ar miškai taip pat be humoro lėčiau prigyja, kaip pilkas rūkas pakimbu virš lango, matau besisukančius įrankius, baldus, spalvas lyg musių spiečių
nuo musių galvos tik lengvai linguoja ir teniso raketės atmuša kamuoliukus inertiškai, o sienos baltos baltos virš koridoriaus ir veidrody nė vieno įbrėžimo
mes kalbame kaip traukiniai kurie pakelėse sustoja, sustoja miškas, mėto sakinius dangun diena, tik katinas akis nusukęs miaukteli, kad niekas šiandien nepaglostė, aš jį pasikeliu prie kaklo