Didysis prancūzų romanistas Onorė de Balzakas

...Balzakas yra ne tiktai realizmo ir gamtinio mokslinio romano pradininkas,- jis yra tam tikru atžvilgiu šios ligūstos didžiųjų miestų poezijos pirmtakas. Jo galingoji natūra ne visuomet galėjo pakelti kovą su gigantu Paryžium. Jis ne kartą bejėgiškai susmukdavo šiose karštligiškose lenktynėse gabiųjų konkurentų, kurie vaikėsi garbės ir turtų, ir tuomet jis ieškodavo išganymo nesveikose iliuzijose ir jaudinančiose priemonėse (narkotikuose). Net savo piniginiuose projektuose jis kartais nenuvikdavo ribos, kuri skiria  tikrovę nuo fantazijos. Balzako biografija pilna šių greitų svyravimų tarp besaikiškų vilčių ir nusiminimo. Kartą, vargo valandoje, jis priėjo prie to, kad visai aiškiai sukūrė sau paveiksla, kaip pas jį teinąs milijonierius ir sakąs: „Jūsų plunksna verta mano milijonų, jums reikalingi pinigai, štai mano piniginė – galite elgtis su ja kaip tinkami: mintyse jie atsikrato skolomis, jo literatūrinė garbė auga; štai jis išrinktas į akademiją; toliau jis – Prancūzijos peras, ministras. O išgelbėjusio pasauliui genijų dosnaus bankininko vardą dėkingieji palikuonys įrašys nemirtingomis raidėmis į istorijos lapus.
  Panašiai kaip Bodleras Balzakas ieškodavo išganymo narkotikuose; kartą jis išmėgino net hašišo veikimą. Jis pats aprašė savo būklę bandymo metu laiške Hanskai (1845 m. gruodžio 23 d.): „Aš nepergyvenau tų fenomenų, apie kuriuos man pasakojo. Mano smegenys pasirodė tokios stiprios , jog teko, kaip man paskui pasakojo, sustiprinti dozę; aš išgirdau dangiškus balsus, pamačiau nuostabius vaizdus; aš mačiau Salono auksinius papuošalus ir paveikslus fejeriškoje šviesoje. Bet šiandien rytą pabudęs aš vis dar miegu ir jaučiuosi bejėgis ir bevalis“. Balzakas nekartojo šito bandymo ir nesisvaigino, kaip Bodleras, hašišu ir opiumu. Nuolatinį Balzako sujaudinimą ir dirbtinį žvalumą palaikydavo kava. Šis gėrimas tapo jo mėgstamiausiu, ir į jį rašytojas kreipdavo nepaprastai daug dėmesio. Jis nuostabiai rūpestingai patsai ją virdavosi; visas virimo smulkmenas jis kruopščiai apgalvodavo; pedantiškai griežtai žiūrėdavo vandens kiekio ir temperatūros ir virimo laiko. Kava buvo verdama keliais būdais, ir kiekvienas turėjo savo pavadinimą: vienaip išvirtą kavą Balzakas gerdavo ant tuščios širdies, kitaip – po pietų ir t.t. Brangindamas savo laiko kiekvieną minutę, Balzakas vis dėlto niekam nepatikėdavo kavos pirkimo ir visuomet patsai eidavo jos į krautuvę. Jisai, kaip kažkas apie jį išsireiškė, gyveno penkiasdešimčia tūkstančių kavos puodelių ir mirė nuo penkiasdešimt tūkstančių kavos puodelių.
  Šis dirbtinis  jaudinimasis, tas palinkimas į ligūstas iliuzijas atsispindi ir jo veikaluose. Jame greta mokslininko glūdėjo mistikas ir ligūstas svajotojas, greta realisto – romantikas. Jo kūriniuose realūs vaizdai dažnai susipynę su mistiniais. Vienas tipingiausių šios rūšies romanų yra Šagrenės oda. Tai – ryškus Paryžiaus gyvenimo paveikslas ir istorija vieno tų jaunuolių, kurie strimagalviais šoka į jo verpetus. Neatsilaikęs prieš jo pagundas, skurdo ir nepatenkintų troškimų nukamuotas, herojus ryžtasi nusižudyti. Bet atsitiktinai jis įgyja stebuklingos odos gabalą: niekas – nei ugnis, nei geležis negali jos sunaikinti, ir jos savininkas gali įvykdyti bet kurį savo norą. Bet kiekvieną kartą, kai nuostabioji oda pildydavo kokį jo norą, jos dydis mažėdavo, o jai išnykus, turėjo baigtis ir jossavininko gyvenimas. Tai simboliškas pavaizdavimas minties, kad malonumai ir laimė neduodami dykai, kad norų patenkinimas sudegina žmogų, ir mirtis tykoja to, kas be saiko skina laimės gėles.
  Sunkiai dirbdamas, Balzakas sumokėjo skolas, bet jam niekuomet nepavyko tapti turtingu. Literatūrinė garbė, kurią jis galų gale pasiekė, neatpalaidavo jo hnuo materialių rūpesčių, ir iki amžiaus galo jis nebuvo visai aprūpintas. Jo gyvenimo pabaigoje atsitiko keistas įvykis, kuris derrinosi su visu jo keistu gyvenimu. 1850 m., keli mėnesiain prieš savo mirtį, Balzakas vedė. Šios keistos vestuvės įvyko Berdiščiove. Balzakas turėjo penkiasdešimt metų, jo sužadėtinė buvo kiek jaunesnė. Šiomis vėlyvomis sutuoktuvėmis pasibaigė  ilgas ir kiek beįprastas romanas. Balzakas turėjo trisdešimt metų, kai kartą jis gavo anoniminį laišką iš vienos lenkės aristokratės Hanskos, iš tėvų grafaitės Rževuskos. Bqalzakas ėmė su nepažįstamąja susirašinėti; šis susirašinėjimas truko daug metų ir per rašytojo šimtmetines sukaktuves tie laiškai buvo išleisti dideliu tomu. Pirmą sykį ją  pamatęs, pasijuto „meilės apsvaigintas“. 1840 m. pradžioje Hanska liko našlė, bet dar keletą metų vedybos negalėjo įvykti, ir tik prieš mirtį Balzakui pavyko pagaliau parvesti į savo namus tą, kurią jis mylėjo iš tolo šešiolika metų.
    Ištrauka iš P. Kogano knygos „Vakarų Europos literatūra“ II dalis.