D r a u g a i

Praeis audra. Nutils patrankų griausmas,
Už stalo susirinks seni kovų draugai.
Ir tik tada kankinamai pajausim,
Kad stalas toks platus, o mūsų tiek mažai.

Nutruks staiga juokai, nustos šlamėję rūbai,
Ir žvilgsniai susitiks prie vietų jau tuščių.
Tik laikrodis ant sienos eis ir skubins,
Lyg laukdamas vėluojančių svečių.

Ir nepajausime, kaip mūšiai prie Oriolo,
Vėl paraku aitriu ir kraujumi pakvips,
Ir naktys Nevelio, apgaubti dūmais toliai
Šešėliais plauks, siūbuos mums prieš akis.

Jie krito ten, plačiai rankas išmetę,
Krauju apšlakstę akmenis laukų.
Ir laikrodis veltui sunkiuosius dūžius retins,
Šį vakarą jau nesulaukt mums jų...

Sustumsime kėdes arčiau prie stalo.
Mažesnis ratas bus ir rūstesni veidai,
Bet aš žinau, kad pirmąjį bokalą
Už juos pakels visi kovų draugai.

Už tuos, kurie šiandien, toli ten atsiskyrę,
Nebeatėjo čia laimėjimo atšvęst,
Bet laukuose kovų  jie buvo narsūs vyrai
Ir žuvo jie už tai, kad švęstume čia mes.

Vladas Mozūriūnas
1944 01 12