-
Ir štai aš atsisėdu prie balto gražaus popieriaus lapo, rankoje naujas parkeris, ant stalo garuoja kava. Namuose tyla bei ramybė. Visi išvykę ir sugrįš labai negreitai, tiesą sakant, ne šiandien ir ne rytoj.
Taigi, priešais mane švarus popieriaus lapas, o galva pramušta šimtais, ne - tūkstančiais šurmulingų minčių! Ir toks nekantrumas rankoje laikančioje rašiklį, toks nenumaldomas virpulys viduje, regis, vos palietus baltą paviršių, plunksna akimirksniu priraitys visą puslapį, paskui dar vieną ir dar; netrukus balti lapai virs stirtomis užpildytų rankraščių, ranka pati vedžios tolyn bėgančias eilutes ir pastraipas, o vaizduotės pokštai nepaliaujamai gins vienas kitą, tik spėk gaudyti vinguriuojančias uodegas ir spausti laisvais pirštais prie stalo. Bet žiū jau pirštų negana, o mintys tarsi neklaužadų šunyčių ruja vis lipa viršum kitų, zuja, brukasi, taikos išstumti silpnesnįjį. Laikau jau pilnomis saujomis, jie visi man brangūs ir vienodai mieli - štai apspinta būriu, lyžčioja plaštakas, kanda žaisdami, urzgia vėl primygus jiems uodegas...
Už lango niaukiasi ir pamažu ima krapnoti. Pats tas oras, pagalvoju, svajingai atsilošdamas krėsle: tik aš, baltas lapas ir ataušus kava. Ir kažin kur pradingęs rašiklis. Jo niekur nėra. Matyt, šunes nujojo, juokiuosi, ir atrodo, kad šiandien man viskas paeis. Bet ir šunyčių jau nebėra.
Apsidairau, tarsi nubudęs. Kambario prieblandoje markstosi pavargusios akys, šypsena tįsta, perbalę pirštai spaudžia krėslo kraštus.
Temsta.
Ant stalo baltas gražus popieriaus lapas.