DamastasPrie gretimo stalelio atsisėdo du jauni vyrai. Kiek stambesnis plikis visais savo judesiais ir povyzą spinduliavo neabejotiną pranašumą, vis aiškindamas tam kitam, ką anas turi daryti.
Ką ten darai? Ką skrolini? Tu čia ar kur? Padėk tą savo telefoną...
Ir taip toliau.
Vyrukas priešais nejaukiai šyptelėjo tarsi į niekur. Jis iš lėto apžvelgė vakarėjantį paplūdimį, tačiau žvilgsnis neramiai klaidžiojo lyg ko ieškodamas. Prie stalelio įsivyravo tyla. Rubuilis papsėjo užsisakytą kaljaną, lingavo apvalainą galvą ir mušė delnu į taktą atsklindančiai muzikai.
Netrukus jam pabodo. Jis pasiekė savo mobilųjį. Pavartė rankose. Surinkęs numerį, kantriai laukė atsiliepiant. Kalbėjo labai ilgai ir garsiai, daug sykių kartojo tą patį, be perstojo tikslindamas, vis kažką nurodydamas. Dešimtą vakaro, tykiai ošiant Viduržemio jūrai, jis atkakliai dėstė, jog būtinai reikia išrašyti sąskaitą „už mechanizatorių“ – kalbėjo sau įprastoje tonacijoje, lyg aiškintų nenuovokiam vaikui arba nevispročiui.
Pasibaigus pokalbiui, prie stalo ir vėl stojo tyla. Abu vyrai patylom rūkė, kartkartėm apsidairydami į skirtingas puses. Lengvas vėjas nešiojo iškvepiamus dūmus, jie sukosi melsvais vingiais ir sklaidėsi palmių lapuose.
Pagaliau atgužėjo vaikai ir jų mamos. Vyresnioji moteris perdavė plikiui užsnūdusią ant rankų mergytę, ir pati prisėdo šalia. Tuomet prie stalo guviai stryktelėjo simpatinga blondinė, pareikšdama taip pat norinti kaljano. Kupina gyvybės ir laisvės, ji nejuto vyrus varžančių saitų. Tokia gražuolė negalėjo nepatikti viršininkėliui, ir galbūt visas jų sambūris laikėsi draugėje vien dėka slaptos simpatijos, apie kurią niekas neįtarė.
– Ak, kokios atostogos! – šūktelėjo, gražiomis lūpomis išpūsdama debesėlį.
Staiga ji spragtelėjo pirštais, šelmiškai pamerkė visiems prie stalo ir čiačios žingsniu nulingavo link baro.
Tuo metu užstalė atgijo nuo vaikiško šurmulio. Plikis bosiuku bambėjo vyresniesiems nurodymus, bandydamas juos susodint ir nuramdyt. Tačiau niekas neklausė. Gavę ledų, vaikai triukšmingai čiauškėjo pasakodami nesibaigiančius įspūdžius. Tuojau pravirko pažadinta mažylė. Bet verksmas nurimo sugrąžinus ją motinai.
To antro vyruko beveik nebuvo girdėti. Jis visą laiką santūriai šypsojo, bet žvilgsnis atrodė paklydęs. Netrukus gražioji šviesiaplaukė jo žmona atnešė padėklą nukrautą įvairiais gėrimais.
– Atostogos! – ją pasitiko džiugūs šūksniai.
Visi atrodė tokie laimingi.
