Aš esu arklys, nupieštas iš išcentrinių ovalų.

Meistro žvilgsnis rūstus, tačiau rankų judesiai raižė orą it dirigento. Ovalas po ovalo, pieštukas, skrosdamas popierių, gimdė primityvias formas, jungė jas vieną su kita, lipdė popieriaus lape figūras. Figūros jungėsi, virsdamos sudėtingais siluetais. Prasidėjo nervingas škicavimas, toks įnirtingas, jog, rodėsi, popierius plyš ir siluetai nugarmės į drėgną kambario kertę. Tačiau taip toli gražu neatsitiko - gimė šešėliai, reljefas ir galų gale pats kūnas. Meistras braukė paskutinius štrichus, kai, už lango pučiant stipriam mistraliui, nuaidėjo tolstančios arklių maldos.