Rašyk
Eilės (74246)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10537)
Vaikams (2510)
Slam (49)
English (1138)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Simonas Stanevičius
(1799 - 1848)

    Simonas Stanevičius - vienas iškiliausių XIXa. pradžios lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, pasakėčios žanro klasikas.
    S.Stanevičius gimė 1799m. Kanopėnų kaime, Viduklės valsčiuje, Raseinių apskrityje, smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Nuo 1817m. mokėsi Kražių gimnazijoje. Baigęs gimnaziją 1821m., dar metus liko Kražiuose, vertėsi korepetitoriaus darbu. 1822m. įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Universitete viešpatavusios demokratinės nuotaikos suformavo S.Stanevičiaus pasaulėžiūrą, paskatino įsijungti į lietuviškų knygų leidimo ir lietuvybės gaivinimo darbą. Jau 1823m. S.Stanevičius išspausdino keturis leidinius, sukūrė odę "Šlovė Žemaičių", parašė kai kurias savo pasakėčias. 1826m. baigęs universitetą filosofijos kandidato laipsniu, S.Stanevičius liko Vilniuje. Čia jis vertėsi privačiomis pamokomis, tęsė lituanistikos studijas, rengė spaudai lietuviškus leidinius. 1829 metai buvo vaisingiausi S.Stanevičiaus gyvenime: tais metais jis išleido gramatiką, dainų rinkinį, paskelbė savo odę ir pasakėčias.
    Po 1829m., išleidęs pagrindinius savo darbus, S.Stanevičius gyveno Raseiniuose pas grafą Jurgį Plioterį, kuris globojo dar Kražių gimnazijoje, o vėliau ir Vilniaus universitete. S.Stanevičius Raseiniuose tvarkė J.Plioterio biblioteką, kurioje norėta sukaupti visus leidinius ir visokius rankraščius, susijusius su Lietuvos istorija ir lietuvių kalba. 1830m. pabaigoje - 1831m. pradžioje S.Stanevičius drauge su J.Plioteriu buvojo Karaliaučiuje, kur susitiko su L.Rėza, kaupė medžiagą lituanistikos darbams. Grįžęs iš Karaliaučiaus, J.Plioteris mokslo tikslais vyko į Rygą. Drauge su juo greičiausiai vyko ir S.Stanevičius. Rygoje J.Plioterio lėšomis buvo išspausdintos S.Stanevičiaus išleistų dainų melodijos. J.Plioteriui mirus, S.Stanevičius dar kurį laiką gyveno Raseiniuose, o vėliau persikėlė pas J.Plioterio brolį Kazimierą į Stemples netoli Švėkšnos. Ten parašė darbą apie lietuvių mitologiją.
    S.Stanevičius mirė džiova 1848m. Stemplėse, palaidotas. Švėkšnoje.



Arklys ir meška

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,
Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,
Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:
Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,
Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.
,,Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,
Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-
Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,
Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti."
Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą,
Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:
Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,
Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.
Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.
,,Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta nerasis!
Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,
Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.
Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:
Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."


juozupukas

Lenciūgai ir griaučiai - pertvarkytai liaudžiai

Simonui Stanevičiui, pasakėtininkui,
vienam iškiliausių XIX a. lietuvių
kultūros veikėjų, bei rašytojų, 210-čio proga.

Vai daužė ir graužė tas dienas,
Marga sąjūdistų minia...
Bet Kristaus Komunijos genai,
Nestabdė žvėrinčiaus ugnia.

Užtad panaudojo jos karštį,
Kad tik iškiltų virš visų,
Kad dar nesuspėjus nukaršti,
Vis laimės žibintas šviestų.

Dangum šviesulys tas nubėgo,
Išskydo minia su daina,
Palikę idėją bejėgę,
Kad laisvė atkako žvaina.

Vien mokesčius didina Dvaras,
Net pempės rytoj nebeklyks;
Nėra Keturių komunarų
Ir liaudies paminklų neliks...

Sugriautas gyvenimas rėkia,
Vai, Viešpatie, kur tu dingai?
Kur Kristaus Komunijos siekiai?
Beprasmiai mes likom vergai...

Valdžia – šarlatanai privatūs –
Ilgai liaudies gyvastį sunks...
Lenciūgai prie griaučių priskreto,–
Kentėk, kol į kapą įstums...


2010-10-28 12:35
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą