Apie nelaimingą meilę

Viena mano draugė pasakojo, kaip vienas labai šaunus vyrukas prasigėrė po to, kai jį paliko moteris.
  O aš sakau- kiek kartų buvau palikta arba pati palikau, kiek kartų mylėjau be atsako, arba mylėjau slaptai, nes negalėjau ,neišdrįsau parodyti savo jausmus? Ir visos tos nelaimingos meilės tiktai mane stimuliavo rašymui. Juk kuo blogiau- tuo geriau, tuo daugiau gali parašyti. Kažkas gali sakyti kad tai polinkis į mazochizmą.Taip ,neslėpsiu, bet juk tai- dvasinis mazochizmas. Nuo to niekas  nekenčia, tiktai aš pati. Nematau tame nieko blogo. Yra daug blogiau  sadizmas, ypač naudojamas prieš vaikus arba gyvunus.
  Nelabai suprantu tuos žmones, kurie kankinasi arba žudosi dėl nelaimingos meilės. Juk bet koks emocinis sukrėtimas gali būti pradžios taškas imti kažką rašyti arba piešti, arba daryti kažką, ko niekada iki tol nedarei.Juk net yra tokia gydymo terapija menu-artoterapija.
  Nelabai suprantu tuos žmones, kurie paniškai bijo dvasinio skausmo,bijo būti nelaimingi. Bet juk negali visą laiką būti laimingas ,kaip negali visą laiką valgyti vien tiktai saldumynus.