Alice Miller. Gyvenimo keliai.

„Vos pradėjusi dirbti supratau, kad moterims, kurios vaikystėje buvo lytiškai išnaudojamos, kartais gimdant labai sunku atsipalaiduoti. Neretai jos baiminasi atsiverti, bet pasitaikė atvejų, kai kūnas buvo toks nejautrus, kad gimdymas vyko labai ūmiai, tarsi moteris norėtų kuo greičiau atsikratyti naštos. Šios moterys iš pradžių nemokėjo elgtis su savo vaikais. Kūno ir sielos nejautra joms padėjo gintis nuo skaudžių prisiminimų. Tik prabilusios apie tai, kas joms nutiko vaikystėje, jos atvėrė širdis naujagimiams.“
„Tavo pasakojimas sustiprino mano įsitikinimą, kad pacientams, kuriems pakenkė psichoterapija, nepaprastai svarbu surasti žmogų, patvirtinantį jų patirtį. Tai jiems padeda  išsikapstyti iš dugno. Nesvarbu, ar tai įvyksta psichoterapijos kabinete, ar pažįstamų rate, ar bendraujant su konsultantu. Svarbu, kad žmogus galėtų atvirai išpasakoti, kas jam nutiko, kad jis nebūtų raginamas sutrikimo priežasčių ieškoti vien santykiuose su tėvais. Esamus rūpesčius galima spręsti tik esamu laiku.“
„Vaikas neturi galimybės susirasti neteisybės liudytojų. Jei jam nepasisekė, jis su savo bėda lieka vienas. Geriausiu atveju jis gali atverti širdį giminaičiams. Bet dažnai ir tie nenori stoti prieš tėvus. O suaugusysis turi daug galimybių rasti tinkamų klausytojų. Seniai įrodyta, kad sukrėtimą lengviausia įveikti ne stengiantis jį užmiršti, kaip anksčiau būdavo siūloma, o, priešingai, pajutus, ką jis mums reiškia, ir kalbantis apie jį tol, kol taps nesvarbus. Tyla – didžiausias nukentėjusių priešas.“
„Suaugėlis, deja, turi dar daugiau priemonių neigti vaikystėje patirtą prievartą ir ją nukreipti į kitus. Jis gali ją taip subtiliai ideologizuoti, kad ji atrodys kaip gėris. Kuo mažiau jis pasirengęs permąstyti apgaulę ir saviapgaulę, tuo sunkesnės jo veiksmų pasekmės kitiems. Taip atsiranda iš pirmo žvilgsnio lyg ir paradoksas: klusnus, neišsišokantis vaikas, tobulai išmokęs vykdyti suaugusiųjų valią ir niekada jų nekritikuojantis, po trisdešimties metų virsta Aušvico komendantu ar Adolfu Eichmannu.“
„Sąmoningai suvokti smurtą vaikui be „išmanaus liudytojo“ neįmanoma, jis turi išstumti šią žinią, kad nepalūžtų nuo skausmo ir baimės. Tačiau pasąmoningi prisiminimai verčia žmogų vis iš naujo kartoti išstumtus potyrius – taip jis išsivaduoja iš baimių, kurias sukėlė anksti patirtas smurtas. Toks žmogus kuria situacijas, kuriose jau jis yra aktyvus veikėjas, taip siekdamas įveikti vaiko bejėgiškumą ir pabėgti nuo pasąmoningų baimių.“
„Neapykantos ir baimės neįmanoma įveikti, kol ji perkeliama į atpirkimo ožį. Tik suvokus tikrąsias priežastis ir normalią reakciją į neteisybę galima atsikratyti aklos, į nekaltus asmenis nukreiptos neapykantos. Ji tampa nebereikalinga, nes nebebūtina slėpti tiesos.“
„Atsisakę ieškoti tiesos meilės neišgelbėsime, net ir meilės tėvams. Atleidimas mums nepadės, juolab jei juo sieksime užtušuoti tai, kas įvyko. Juk meilė ir saviapgaulė negali eiti išvien. Iš netiesos, savo kančių neigimo kyla į nekaltus žmones nukreipta neapykanta. Neapykanta – tai prisirišimas prie saviapgaulės ir aklagatvis. Tikra meilė pakelia tiesą.“
„Vaikystės tikrovės nepanaikinsi. Net jei dabartiniai tėvai virstų angelais, prisiminimai apie jų veiksmus, neapykantą, atstūmimą lieka, vaiko kūnas sukaupia šias žinias. Suaugusiam žmogui tenka užduotis iš jų išsilaisvinti – ne užmirštant, ne atleidžiant, o pripažįstant logišką savo reakciją į kankinimus, patiriant taip ilgai draustą pyktį. Tik jį pajutus ir perpratus kūnas atsikratys naštos, kurią dažnai turi nešiotis visą gyvenimą,  siekdamas atskleisti taip ilgai neigtą tiesą.“
„Toks neigimas trukdo aiškiai pamatyti savo vaikystę ir verčia nesąmoningai kartoti žiaurumus. Tik išdrįsę pripažinti tiesą galėsime išsigydyti aklumą ir apsaugoti savo vaikus nuo panašaus likimo.“