ačiū, ponas

būna, nori šūstra pabūti, paburbėti, kiek visko pilna aplink ir kaip pati tai jau atpažįsti šitą balioną. kaip sprogdinsi. tada tas galvą vis rūku apgaubia:



atsiminsi: ilgas
vakaras, nuo upės
vėsuma, nutūpęs
laumžirgis ant smilgos

supasi – sistemos
centras, įcentruota
visata – kiek duota,
tiek ir rasi, temos

kas sekundę kinta
stabiliai, kamputy,
kur turėtum būti –
trėkšta ir nutrinta


ir paprasta pasidaro. ačiū, ponas Marčėnai.