Rašyk
Eilės (75165)
Fantastika (2210)
Esė (1516)
Proza (10615)
Vaikams (2533)
Slam (50)
English (1159)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Bažnytėlę ant kalvos neši
Tarytum elgetišką žemvargių karūną.
O iš tolo – nuo Venciūnų,
Nuo Šaukėnų, Bokštų aukštumų
Čia keliai keleliai renkasi,
Takeliai bėga ir upeliai srūna
Kaip jau priprasta pasaulyje
Prie Dievo ir valdžios namų.

Iš aukštai spalvotam spinduly
Mažytė dulkė dulkę vaikos...
Ak, sekmadienių saldi viltie,
Klaupei ir kėlei su mumis,
Nešdama į amžinybę
Moterų aukštyn pakeltus veidus,
Apšviestus motinyste
Ir atleidimo maldomis.

Sopulingoji, ką savo ašarom
Ir maldomis esi apgynuis?
Negi motinų lemtis – tik apverkimas
Neatperkamos vaikų dalios?
Čia juk gyvus šaukė varpas,
Varė, vežė gyvus ir negyvus
Šituos susibėgančiuose Dievo
Ir visų valdžių keliuos.

Į dausas išskrido dvasios,
Kūnai – žemėje, bet stovi
Kir stovėję amžiais, Dievo
Ir nedingstančios valdžios namai.
Kaip buvai, taip ir likai
Tiktai keliolikos namų tvirtovė,
Po beržais tiktai keli
Pilkoko gelžbetonio apgamai...

Karšty dūsta dulkė, dilgelė,
Beržai kerpėti šimtamečiai.
Ir visa šita apšiurusi palaima,
Apvesta kelių gija
Netikėta tarsi amžinybė,
Suręsta iš vieno medžio,
Balanėlė mūs liepsnoto
Siaubo amžiaus glėbyje.


2012-03-08 14:29
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą