Retkarčiais pavasaris pabelsdavo ir į jo duris. Šaižiai aimanuodavo laiko išvagota stakta, irztelėję grieždavo sunkiai bundantys vyriai... Jis čia. Ar jis to nori? Mintimis, tarsi karštą bulvę, vartydamas klausimą nejučia ištiesdavo ranką... Šilta... jauku. Širdis sužaliuodavo ir stiebdavosi aukštyn... vėlei stebinanti danguje išdykaujančius skrajūnus... Aš vienas jūsų, priimkite mane drauge. Nepaliaujamas skrydis... nepailstu švytėti pavasario dovanos glėby...