Santariškės ir Absurdo teatras
Kai kurie aktoriai čia, vaikšto
apsisiautę togom. Taigi Romoje
viskas ir mirtis buvo teatras. Senatoriai
mirdavo atmetę rankas taip
apglėbdami pasaulį, o iš tikrųjų
būdami pagonys atsiduodavo žemei.
Tingus senatorius mirdamas bent
pajudindavo pirštus tingiai
šypsodamas. Pirštais jis rodydavo
- viskas, vaidinimas baigtas.
Valstietis, tas tai guldavo
kopūstų lauke ir nesigėdydamas
pakratydavo kojas. Filosofas eidavo
po alyvmedžiu.
Santariškėse nėra aktorių arba jie
tokie tikri, kad net nevaidina. Bukas
yra bukesnis. Mirštantis miršta,
bemirštąs galuojasi. Čia ne visai
Roma. Togos yra togos, bet vadinamos chalatais,
turi kišenes, kuriose yra stilius ir šis bei tas.
Yra kišenés, nes ne visada yra kam
iš paskos nešioti stilių, popierių ir
užrašinėti mintis.
Mirštantis galuojasi. Tik visiški
kvailiai Santariškėse vaidina
protingus. Kai kurie kvailiai su togomis
nori būt karvedžiais ir senatoriais.
Mačiau svetimą sapną, kur Neronas
pasirodo kaip nevykęs aktorius.
Žiūrovus jis verčia žavėtis savimi
iki absurdo.
Bet vargu ar šis svetimas sapnas
tikras. Šaltiniai sako, kad jis vaidino
taip puikiai, jog tikrovės neskyrė nuo
vaidinimo. Kiti elgėsi lygiai taip pat.
Salomėja šoko įsijautusi taip, kad
kaip atlygį gavo Jono Keikštytojo
galvą. Aš verdu pusgalves šuniui,
duodu jas graužt ir nevirtas, bet
kam Salomėjai Jono Krikštytojo
galva. Argi jos gautas atlygis nėra
absurdiškas? Paulius sako, kad
gera dovana gerai atbėgusiam yra
laurų vainikas. Vainikas galvai, o
galva kam?
...