pro dvaro vartus.. .
juk toks pat, aš žmogus.
pamiršime vardus,
svarbu kad po 100
metų būčiau vis dar žmogus.
kartoju maldas...
akyse žėruoja vien gėlės
skaičiuoju naktis
laukiu aušrinės
noriu būti išėjusi...
naktis taip ilga...
rytą pro dvaro vartus...
nešuosi rožę,
ir vis tik noriu
būti po 100 metų žmogus...