Sunaikinta tylos
Ir tik laiko atodūsio ratas
Įkinkytas žingsniuot,
Kai nakties tamsoje
Jo dejavimo maldos
Šnabždėjimu virtę
Surašys galvoje
Keistą ryto paveikslą dienos.
Ten ir spindesio lašas,
Kai prasisunkia rasos
Ir įmirkusios pėdos
Nuves per lankas...
Kas, kad ryto gaivumas
Neišdildomu grožiu
Tau išaiškins giesmės
Pirmą gaidą natos.