- Teko girdėti, kad į Vilniaus muzikos mokyklą ėjote pėsčias?

- Taip, tik ėjau ne visas atkarpas. Už miesto tęsėsi žagariečių arai, kur daržus augindavo. Nusipurčiau vieną saldinę obelaitę, susidėjau obuolius į nedidelį lagaminėlį. Sykiu turėjau burokų spalvos marškinėlius. Kojinių porą paėmiau. Maniau, kur nors vandens rasiu, išsiskalbsiu.

Pro Stungius, Skaistgirį klampojau purvynu, kelias į Šiaulius dar buvo neasfaltuotas. Pasiekęs Šiaulius įsmukau zuikiu į traukinį Klaipėda - Vilnius. Po sėdynėmis palindau į kampą: žmonės supratingi, lagaminais užstatė. Nuvažiavau, rodos, iki Kaišiadorių.

Vilniuje pirmą naktį nakvojau bulvienojuose Žvėryno rajone. Buvo rugpjūčio mėnuo, žemė ir bulvienojai per dieną įkaitę. Pasidėjau po galva lagaminiuką, užmigau, o naktį pažadino lietus. Šlapias lindau po parduotuvės stogeliu. Buvo 15 minučių po ketvirtos valandos ryto.

Švarkelis ir kelnės buvo siūti iš popieriaus. Pokaris, 1951-ieji, žmonės siuvo, iš ko galėjo. Nuo lietaus rūbai sušlapo, praplyšo kelnės ties užpakaliu, atsirado skylės ant alkūnių, kelių. Vaikščiojau po miestą „čemodanu“ sėdynę užsidengęs.