Kaip apibūdintum tą jausmą, kai įvyksta kažkas, ko laukei dešimt metų ir buvai visiškai praradęs viltį, kad tai atsitiks? Metų metus kurstytos, raminamos, malšinamos, užmirštos, prisimenamos, skandinamos, rusenančios ir iš naujo įsiplieskiančios viltys viduje buvo kaip spalvota jausmų karuselė be pabaigos..
Man tas atsitiko šį savaitgalį, vis dar sunku patikėti, tai atrodo truputį nerealiai, tarsi iš sapno, iš fantazijos, iš svajų miglų. Jaučiu nuostabą, džiaugsmą ir stengiuosi negalvoti, kas bus toliau, tik mėgautis dabartimi. Šiai mano situacijai tiktų ne vienas posakis, toks kaip viltis miršta paskutinė, nesidžiauk radęs, neverk pametęs, ar panašiai, nors ir klišiniai, bet juose yra daug tiesos. Už gyvenimą!