O prancūzų neįmanoma suporasti be to jų sugebėjimo išradingai pasišaipyti iš visko, ir pasidžiaugti viskuo. Gališkasis jumoras! Bent taip jau būdavo...
Gyvenime turėjau daug atvejų, kada reikėjo šypsotis pro ašaras. Tpodėl žinau, kad nuslinkus debesiui visada pradeda švieti saulė, o linksmam žmogui visada gyventi geriau, negu surūgėliui...
Juokas kaip toksai, tai tik kvailumo požymis. Ir jokia žiema kaip tokia nesislepia jokiose širdyse, nes Visatos dievai ją visiškai ne tam sukūrė, tiksliau ne Victor Hiugo kalambūrui. Žiema, tai toks metų laikas, kai žmogus privalo ne tik ją grožėtis, džiaugtis, daugiau dirbti, sportuoti ir t.t., bet ne slapstyti ją širdyse. O štai plaučiai, kurių dėka egzistuoja širdis ir visas žmogus, galėtų perkeltine prasme, kai ją ištinka plaučių uždegimas, tą momentą galima vadinti Žiema arba Francijos mesje et madmuaselle sėdi neturėdami, ką veikti nes ir mylėtis už pinigus nusibodę ir įsivaizduoja tą jausmą, kad į jų širdį, bet ne į smegeninę, ne į protą įsiruopštė žiema ir kaip ją iš ten iškrapštyti. Juokas jam padės - tikrai juokinga. Gal todėl ir parašė žiaurią knygą "L'homme qui rie" - "Žmogus, kuris juokiasi", kad save užsuktų gyvybiškumui? Kvailybei ribų nėra...