gerutis mano dienoraštėli
žiū
kokios poezijos
radau paraštėse
smilgų
bebraidydama
šią vasaros vieną
akimirką
visai netikėtai
kažkokio
užbrūkšniavimo
autoriaus
kurio
id:52407
____________________________________________
„prisijaukinus patį velnią apsėdusį tave manimi
užmigti gėlėse suknutės man kai Tu paminima. –
savo skeletus žmonės apsupo šilkais, žiūri į gėles –
gražūs tame gražume būnamės, –
su die, mieg mei deiv mano,
nėra slapto slaptumo kaip sapno sapne –
į rankytes, į kopėčias, į trejybę
vėjas vakaris, rytuose renkasi lapai nukritę, –
minčių sūkurį kaip liepžiedžių iššaukt ar išnaikint,
išslapstyt visa tai – jeigu daleles stebi, tai jos pakinta
ir gal išnyksta arba tarsi. magnetiškumas juntamas
ir iš kiek toliau, o tu pamėgink – vieną prie kito
ir vis liks vos vos iki vienas kito ir tai
galima vadinti meilę tą vos, ypač tau ne
nes aš toks ne dieviškas o tu deivių deivė. –
tylios kalbos apie tai ir ūžimas –
ieškoti čia meilės ir terasti ten“
________________________