Mielas, Dienorašti,
šiandieną kažkaip atsitokėjau, o atsitokėjęs suvokiau, kad jau metai laiko priklausau šiam rašytojų, oi, atsiprašau, rašikų (taip jie save vadina, tai neiškreipsiu ir aš) sambūriui. O gal būreliui arba kastai. Arba rašikų ložė, ne - balkonas. taip, rašikų balkonas.
Taigi, taigi, labai malonu priklausyti meniškam, kūrybiškam, kolegiškam kolektyvui.
Per tuos metus nelabai daug aš prispausdinau, lyginant su kai kuriais kūrėjais, matyt, ne per daugiausiai pas mane tos kūrybinės potencijos, kaip, ai ką čia slėpti, ir kitokios, t.y. kitose sferose arba kitoj veikloj.
Pamenu, iš pradžių labai purkštavau, ginčydavausi, atsikirtinėdavau kritikams, aiškindavau, ką norėjau pasakyti ir pan. Skubėdavau pasmerkti pradedančiuosius rašikus (tarytum pats būčiau asas ir turėčiau išimtinę teisę vertinti. Nė velnio - pats vargiai susigaudau rašto dalykuose), o tuo tarpu, puiku, kad jie rašo čia, o nesikolioja mirc'e ar irc'e. Vis pratinasi dėlioti mintis, atsigręžia į savo vidinį pasaulį, jausmus. Ar ne?
Taigi, dabar stengiuosi visai nekonfliktuoti, nesikišu į mano kūrinių komentavimą (kas kaip nori, taip ir tegul sako), rašau tik pagyras tiems kūriniams, kurie tikrai patiko, ir nerašau nieko, kurie nepatiko. Nors kiek aš jų perskaitau, Dieve, ašara Tavo aky. Tiek, kiek prirašo, tai turi specialiai dirbti čia, kad viską perskaitytum.
Na, užsiplepėjau aš su Tavim. Tai lauksim kito gimtadienio.