žiūriu draugui į veidą ir sakau: buvau su tavo mergina susitikęs. jis taip pat žiūri, bet ne į mane (į grindinio akmenis blizgančius po ką tik nulijusio lietaus). laukia... ko? pažiūrėk į mane. jis pakelia akis. dabar žiūriu į jas... gilios it žiemos vaikystėje. suprantu dabar sunkūs laikai, kai kiekvienas esame vienas, kai kiekvienas būdamas su kitu dažnai būname vieni, nes būname pavargę. mes tiesiog sėdėjome ir kalbėjomės drauge, šėrėme antis ir matėme tamsiuose debesyse pražydusią vaivorykštę. DABAR yra geriausias laikas gyventi, nes vakar ir šiandien, tai tik fikcija. kaip manote, kodėl žmonės niekada nemiršta užsimerkę? visada atviromis akimis... jis klausosi manęs ir matau netiki, nes dažnas reiškinys, kad net dėl nieko, kažką visiškai nekalto palaikome marmuriniu lapu pridengiančiu genitalijas. kodėl? nes žmogus bijo, nes dažnai nesugeba būti dviejose vietose vienu metu. nes kiekviename mūsų paslėpta po sąmokslą, kurio niekada nebuvo. jis mirksi. pasikrapšto galvą. niekada nenorėčiau įskaudinti žmogaus, kurį vadinu DRAUGU. esu per didelis individualistas ir svajotojas. taip esu egoistas ir kartais labai sunku matyti kitus laimingesnius nei esu aš. bet tikiu, jog jei žiūri užmerktomis akimis visada pastebi daugiau. neleisk sau abejoti. taip žinoma mes meluojame sau dažnai, kad nepabudintume milžino snaudžiančio mūsų kalne, kuris norėtų kuoka knežinti galvas. žiūriu draugui į akis ir jis žiūri kartais į mane, kartais į niekur, bet tai daug geriau nei nežiūrėtų... greit snigs dideliais kąsniais. spalvotais lapais - ruduo.