* * *

Judesys
toks jaunas ir lengvas.

Brenda per bangas
į sausumą
atvaizdas lyg paukštis,
kalena dantimis,
įsivaizduoja stalą,
staltiesę ir įkvėpimą.
Mūzos pasikeitė,
atšalo,
dabar belieka tik
sekti Kančios Žmogaus
vėjų nugairintais pėdsakais...
Blunka vaizduotėj degantis laužas,
liepsna nekaitina delnų.
Dar betrūko, kad jį
visai persmelktų snaigės,
aštrios lyg iš skaitomos poezijos
atklydusi griežta, rūsti tikrovė.

Reikia būti tikram,
lyg galėtum
sustabdyti lietų.

Balose braidanti jaunystė...
Tikriausiai niekada
nesinorės jos neliesti
ir į ją nežiūrėti.

O laikas burnoja, pyksta,
šaiposi, išmetinėja.
Tačiau taip tiktai atrodo.
Nes daug kas poezijoj neretai
juk būna hiperbolizuota.
Nenusileidę žemiau,
negu jiems skirta,
suokia daug linksmiau
ir taip toliau.
Ir štai – jau galima
sugniaužt delne
lėtą (gal dėl to noris
vadinti ją šventa),
saugančią harmoniją. – – –

2006-11-15