Iš tikro, mielas Dienorašti, turiu prisipažinti, kad šįryt kėliausi anksti,  buvo įdomu pasižiūrėti, kaip dirba mano atominė elektrinė, kurią susikonstravau vakar vakare, net neatsiklausęs referendumu savo namo gyventojų nuomonės. Apie tautą nėra net ko šnekėti. Grįždamas namo vakar užsukau į sendaikčių turgų ir ten vienas nuskurdęs inteligentiškas inžinierius visai nebrangiai pardavė man pieštuko dydžio strypelį, prisodrintą radioaktyvaus urano. Sakė jo man užteks 10 metų. Pasitelkęs visagalį internetą per dvi valandas sukonstravau elektrinę ir savavališkai atsijungiau nuo elektros tinklų. Per naktį visuose kambariuose, išskyrus miegamąjį, degė lempos, grojo muzika ir dūzgė dulkių siurblys. Strypas beveik nesumažėjo, o radiaktyvias atliekas nuleidau į šiukšlių konteinerį.
Pakeliui į darbą mane mandagiai sulaikė policija ir paprašė nuovadoje paaiškinti, kodėl aš vienašališkai nutraukiau sutartį su tinklais. Jiems tai atrodė neetiška. Aš paaiškinau, o tada paprašiau pažymos dėl mano sutrukdymo darbo metu. Jie vėl neįrašė sulaikymo trukmės, tad nusprendžiau į darbą visai neiti. Sakysiu, kad pralaikė visą dieną. Kita vertus, gal apskritai mesti vaikščiojimą į darbą, prijungti visą namą prie savo elektrinės ir tegul gyventojai  moka man?