Pabarsčiau aš snaigių
ir laukai nubalo.
Taip gražiai atrodai,
Lietuvėle, mano.
Ne tik mano,
bet visų.
Tiek savų
ir svetimų.
Keista. Kodėl niekas čia neužčiuopė politinių minčių dėl žemės pardavimo? Bet lai bus priimtas kaip ano tęsinys. Tai gi numezgiau aš baltą snaigę, kai dar sniego nebuvo.
Kai nuotaiką temdo rūpesčiai kasdieniai,
kai žiema mums gaili balto sniego,
bandau barstyti aš pati snaiges baltas.
Ir taip baidau užgriuvusias bėdas.
Ir iš akių man kartais byra snaigės.
Net ir tada kai jau kantrybė baigiasi.
Nelieka nieko tik širdies skausmai.
Manoji snaigė šypsos man baltai.
Ji man šypsos ir šypsosis. Ir nesvarbu ką visi pasaulio protai galvoja.