Šypsojosi man mūzos nerealios,
Šypsojosi viliojančiais veidais.
Kvatojosi klastingų puotų salės,
Kvatojosi kadais.
Dabar tik tuštuma, širdin įsmigus,
Beprotiškai kvatojas iš manęs.
Iš džiaugsmo deimantų – blizgučiai pigūs
Beliko dėl manęs.
Ir niekas šiandien negiria, nepeikia
Pavėjui nuskambėjusių minčių.
Tik aš, dažnai jas dievinęs ir keikęs,
Joms ilgesį jaučiu.
Dažnai iš posmų primirštų, iš rimų
Išnyra buvusių dienų sapnai
Ir su manim niūrias dienas prarymo,
Dainuodami liūdnai. JUOZAS MIKŠTAS