/

Iš pradžių visą didžiulį būrį ir mažutuką įvykio kaltininką (visą netrumpą  ceremoniją jis snaudė ir buvo įsikniaubęs į mamos, po to į krikštatėvio krūtinę - šve(lnutė) baltutėlė koala, baisiai juokinga, indėnų spalvos veiduku. Užsitęsusi kūdikių gelta - itin gražus reiškinys, šią išvadą padariau jau prieš nemažai metų. :) O antras varrrdas - Rapolas, netikėta!) lauke pasveikino kapelionas. Pasakė daug gerų dalykų, toks gyvas ir neformalus, turįs pašaukimą, tryško humoru. Visi paženklinom mažutuką į kaktą, o iš Dangaus įžūliai purškė lietutis - papildomas krikštas visiems. Pačios Šve(nto) Ignoto bažnyčios navoj, krikštykloj, pasitiko apšviestas krioklys, krintantis nuo marmuro (?) sienelės į baseiną. Sruvo ir tyško taip garsiai, lyg būtume atsidūrę aukštesnėj pakopoj, kur drumst tylą turi teisę tik vanduo. Akustika ten - stebuklinga! (Reiks eit į kareivukų choro koncertus.)

Po to - šventinis stalas ant šve(lniosios)Vilnelės skardžio. Prie gretimų staliukų klientai neužsisėdėdavo ilgai, palikdavo terasą šurmuliuojančiam Būriui ir traukdavosi tolyn. O mūsų šurmulys ir juokas derėjo prie čiurlenimo ir ošimo, drįstu teigt. Linksmumų laikas sutapo su kitu (ypač mano tėčiui ir dar kai kam šve(ntu)) reikalu - lengvąja atletika. Bet ant tYrų staltiesių telefonai sėkmingai pumpavo žinias iš interneto. Falšstartas, be abejo, buvo graudu. Prisiminiau vaikystę, kai šis žodis buvo kažkas makabriško ir magiško, o galva apskritai buvo sklidina visokių vardų ir pavardžių - žinojau čempionus/-es, jų rezultatus ir rekordus... Nes namuose būdavo krūvos CCCP sporto žurnalų, prenumeruojamų tėčio. O dabar štai - namuose mėtosi krūvos diskų su praėjusio čempionato transliacijų įrašais, įrašinėjamos dabartinės transliacijos, o jutūbe karaliauja virššviesiniai bėgikai.

Tegyvuoja Jamaika. Turbūt. :)