/

Balandžių daug Ukmergėj


Nei tu, nei aš nežinom,
kada grįš baltasis ypatingasis puriom kojelėm,
pasprukęs iš dėdės balandinės
ir nulėkęs Vilkmergės link,
kam nunešė ypatingo slaptumo gromatą
ir kokion šalin.
Ir ar begrįš. Kam jam grįžt, kai mudu,
apgirtę nuo raganų dovanotų vantų kvapo,
priepirty braukom rankom stalą
ir neva šnekamės pusbalsiu
(nesuvokdami, ką. Argi svarbu, ką, kai balsą
jaudulys pakeičia į neatpažįstamą virpesį,
jaudrinantį pašnekovo odą ir smingantį rąstinėn sienon.
Šnekos - neįkainojama dingstis čia užsibūt,
kol niekas nepasigedo.)
Balandis pabėgėlis - vienas brangiausių kolekcijoj.
Dėdė įniršęs aplakstė eglyną ir vieškelį,
o mudviem jo vertė dar išaugo,
kai suteikė temą šnekai ir virto balta legenda.
Nevalingai braukant stalą, kiekvienas dilbio plaukelis
žioruoja lyg minivulkanas,
o trumpučiai dirstelėjimai viens kitam į akis
virsta šūviais, po kurių atsikeliama nuo žemės,
bet jau virtus kažkuo kitu.
"... jie nekalti, tačiau apsėsti" - dainos šuoras
atsklinda pažeme nuo namo, kuriame niekas
mūsų nepasigenda, bet pasigenda paukščio,
kurs tuo tarpu veikiausiai jau skrodžia
nejudriais sparnais amžino rudenio priepirtį -
kur nors užmiesty, asfalto fone,
kilniai įvykdęs laiškanešio užduotį,
ir nėmaž nepasigenda mūsų,
virpančių ir darančių
iš jo legendą