Kvaila buvo svajot apie tai, ko nėra, aš „sirgau“ Tavimi, gyvenau laukimu, bet Tau nusispjaut – tik tyla iš Tavęs.
Liko gilūs randai išvagoti dūšioj trapioj...
Tu žaidei su manim, bet stipresnis esu už Tave, ir ką besakytum, visi žodžiai neteko prasmės, Tu ne mano herojė, nors buvau aš Tavo, ir draugai, ir priešai – mes su Tavimi – eks.
Na ir iš kur aš ištraukiau, kad ypatinga esi?
Tik veltui tuomet savo širdį dovanojau, sugrojai kaip iš natų kūrinį vardu „Mano svajonė“.
Deja, bet niekada, niekada manęs Nemylėjai...