„Einu rašyti poezijos“, pasakė ji, apsilankiusi mano šeštos valandos sapne. Niekaip nesugebu įtikinti savęs, jog tai nėra reikšminga. Nėra ženklas, vizija ar panašūs niekai. Žinau, pąsamonė ir toliau siųs vaizdinius naktimis, ir paryčiais mano akių obuoliai suksis savo orbitose it nutrūkę nuo grandinių kaimo šunėkai. Dar, ko gero, imsiu deklamuoti eiles sapnuodamas. Pavyzdžiui, Jeseniną:

Шуми, левкой и резеда.
С моей душой стряслась беда.
С душой моей стряслась беда.
Шуми, левкой и резеда.

Nors dorai nemoku kalbėti rusiškai, o deklamuoti tuo labiau nepavyks.


Kambario draugas sako negalįs pakęsti mano lietuviško akcento.