Man labai gera gyventi. Visąlaik sapnuoju kambarį ant kurio grindų pridėliota puikių paveikslų, na tokių su įvairiais gamtos vaizdais ir gulbėmis, ir staiga viskas paskęsta vandenyje. Paveikslai plūduriuoja, dažai susilieja, išbėga ir lieka tik kontūrai. Ant kai kurių jų nusiskalavus dažams vis dar matosi eskizavimas pieštuku. Tokie kūriniai it žmogaus griaučiai be viso kito. Man atrodo, kad nuskalautus katastrofos šedevrus vėliau įvardinsime kaip nebereikalingus ir netinkamus ,arba geriausiu atveju pasakysime, kad jie nelaimingai pražuvę. Ant kokios plonos gijos stovi asmenybė, kurdama savo menką aplinką, buitį ir rožiniai asiliukai su dideliais kaspinais ima viską griauti, griauti griauti....