Visiems

Žinau ,šiandien eilė tylėt atėjo,
Tai ta diena kai nebedrebinsiu minčių,
Bet vis širdį kažkas man sukirbėjo,
Aš negaliu gyvent nerašiusi eilių.

Aš nebijau nei kritikos, nei melo,
Nes viską puikiai suprantu,
Dabar prisimenu, galiu nekurt poemų,
Taip pat nemokų groti iš natų.

Žinau aš savo vertę – vienetukui,
Ir komentarus ,,prašau nekurk eilių“.
Girdėjau tai, bet vis širdy kirbina,
Be jų gyvuot aš negaliu.